Hanso Christiano Anderseno siela

Kauno valstybiniame dramos teatre spalio 7–16 d. du savaitgalius po tris dienas vyko festivalis "Hanso Christiano Anderseno metai teatre". Įvairiose Kauno dramos teatro salėse, kituose Kauno teatruose parodyta dvidešimt vienas spektaklis iš visos Lietuvos. Taip buvo paminėtas garsiausio pasaulyje pasakų kūrėjo Anderseno 200 metų jubiliejus.

Kaunas, kurio savaitgalių gyvenimas gana apsnūdęs, nustebino savo aktyvumu: kai kurie spektakliai buvo vaidinami stebėtinai pilnose salėse. Tai įrodo, kad šis miestas myli teatrą, o tėvai noriai veda vaikus į mažųjų spektaklius.

Festivalis buvo didžiulis – žanrų gausa ir įvairiausioms amžiaus grupėms (nuo dvimetinukų iki paauglių) skirti spektakliai į paviršių iškėlė senas teatro vaikams problemas: kaip aktualiai pastatyti pasaką, kaip teatro priemonėmis sudominti vaiką ne mažiau nei kompiuterinio pasaulio vilionėmis ar magiškai kerinčiomis "Hario Poterio" ir "Žiedų valdovo" istorijomis, kaip paraginti aktorius vaidinti be nuvalkiotų štampų, o režisierius – liautis vaikus laikyti neišprususiomis būtybėmis. Klausimų kilo labai daug, į juos buvo bandyta atsakyti po festivalio vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo kai kurie dalyviai ir dvi žiuri – teatro kritikų ir vaikų. Įdomu, kad šį kartą vaikų ir kritikų nuomonės sutapo beveik šimtu procentų. Ir vieni, ir kiti apdovanojo savo išrinktuosius spektaklius diplomais.

Didžiausia festivalio sėkmė – pagrindinį prizą laimėjęs Sigito Račkio režisuotas spektaklis "Coliukė" – gimė kartu su Muzikos ir teatro akademijos II kurso studentais (vadovas Rimas Tuminas). Šį spektaklį inicijavo Kauno dramos teatras, todėl jaunųjų spektaklis įtrauktas į šio teatro repertuarą. Tai buvo visiems netikėtas siurprizas.

Festivalyje daugiausia pristatyta "Coliukių" ir "Bjauriųjų ančiukų" – kitų pavadinimų tebuvo trečdalis. Labiausiai akis badė literatūrinių interpretacijų skurdas. Ne paslaptis, kad ne kiekvienas režisierius moka rašyti inscenizacijas. Matant "vaikiškų" spektaklių skurdą atrodo, kad šiais laikais stiprūs rašytojai nedirba kuriant literatūrines interpretacijas vaikams. O teatras vaikams juk niekuo nesiskiria nuo teatro suaugusiems – spektakliai yra arba geri, arba blogi, po kurių norisi pasakyti, kad geriau jų nereikia apskritai.

Kitas dalykas – teatras, kurį kuria patys vaikai. Festivalyje greta profesionalų dalyvavo ir mokykliniai teatrai. Deja, nevykusius teatrų spektaklius – ir mokyklinių, ir profesionalių – lydėjo tos pačios klaidos, svarbiausia iš kurių – noras sudėtinga, herojine kalba prabilti apie elementarias tiesas arba "kvailinti" žiūrovą, akcentuojant vieną ar kitą nuvalkiotą banalybę. Stilingas ir puikus Kauno kamerinio teatro spektaklis "Lakštingala" nebuvo komisijos nominuotas dėl nuobodžiai kišamos minties, kad "kvailas imperatorius" – nekintama duotybė. Nors pasaką parašė puiki autorė Daiva Čepauskaitė, šį kartą teksto vienplaniškumas pakišo koją ir spektakliui. O šiaip Stanislovo Rubinovo teatras pasižymi išradingumu ir aukšta kultūra.

Kadangi teko matyti tik paskutinį šio festivalio etapą, galiu aptarti tik kai kuriuos simptomus.

Gana didelės sėkmės susilaukė teatro laboratorijos tipo spektaklis "Atviras ratas". Režisierius Aidas Giniotis šias autobiografines improvizacijas sumąstė kartu su savo vadovaujamu kursu. Šį darbą drąsiai galima vadinti naujo teatro paieškomis, nors tas naujumas susijęs su grįžimu į pradžią, kai maksimaliai atsisakoma bet kokios vaidybos, o teatras gimsta iš pirmųjų scenos abėcėlės raidžių. Tai nėra vien dokumentinis teatras. Autentiškų istorijų grandis dėl intensyvių improvizacijų pasiekia tokios įtaigos, kad publika patiria didesnę palaimą, nei sėdėdama sąlyginiame, gudriai išgalvotame spektaklyje. Šis autentiškas jaunų žmonių ieškojimas neabejotinai taps geru lietuvių aktorinės mokyklos pavyzdžiu.

"Šeimedžio močiutė" (V. ir N. Mazūrų lėlių teatras)

Panevėžio lėlių vežimo teatras parodė "Lakštingalą", kurios dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. Jeigu būčiau nemačiusi šio kūrinio mazūriškos interpretacijos Kopenhagoje, manyčiau, kad tik toks lėlių teatras ir gali būti. Pasirodo, kad Danijoje esantis puikus apšvietimas, technologiškai itin paslankios dekoracijos, iš savo profesijos pragyvenantys aktoriai tą patį kūrinį, panašią traktuotę gali paversti visiškai skirtingais meno kūriniais. Pačiam "Vežimo" teatrui šis spektaklis labai tinka, nes teatras turi savo koncepciją, autentišką lėlių gyvenimą spektaklio struktūroje, tačiau nepasiekia aukščiausio meninio lygio. Nors jei lyginsime jį su greta rodytu Kauno valstybinio lėlių teatro "Bjauriuoju ančiuku", tai – tikras šedevras. Šio profesionalaus teatro spektaklis (rež. Stanislavas Železkinas) sukėlė bene daugiausia paradoksalių minčių. Žiūrovų salė buvo pilnutėlaitė, nors kitose Kauno aikštelėse taip pat vyko spektakliai vaikams. Pirmajame veiksme, kurio koloritas gan monotoniškas ir negyvas (tapybinės, panelinės Viktoro Nikonenkos dekoracijos), žiūrovai sėdėjo nieko negirdėdami, bet netriukšmaudami. Negali sakyti, kad jie teatrą taip gerbtų, bet, matyt, įpratę prie "nešedevrų", tiesiog priima tai, ką mato.

Ar teatras turi teisę rodyti blogus spektaklius? Ar jam pačiam leista nuspręsti apie teatro žiūrovų skonio gadinimą? Kas, jeigu ne profesionalūs teatrai, turi diktuoti aukštąją teatrinę kultūrą? Visi rodyti spektakliai stengėsi iš paskutiniųjų nenuvilti apsilankiusiųjų, tačiau ne visiems tai pavyko.

Mokykliniai teatrai apskritai gyvena keistą gyvenimą, kuris taip pat priklauso nuo pedagogų režisierių. Matytas Vilniaus "Versmės" vidurinės mokyklos teatro studijos "Versmė" "Bjaurusis ančiukas" ir Kauno rajono Jonučių vidurinės mokyklos dramos studijos "Vaidyba" parodyta "Piemenaitė ir kaminkrėtys" – skirtingi pavyzdžiai. Vilniečių spektaklyje dalyvavo ir keli vaikai su negalia. Vadovė Stasė Makštutienė, suvaidinusi Mėnulį, spektaklį sušildė pedagogine šiluma, visus vaikučius maksimaliai integravo į vyksmą. "Bjaurusis ančiukas" – jaukus kūrinėlis, kuriame norėtų "pažaisti" kiekvienas šio teatro mokinys.

Tuo tarpu "konceptualistas" Jonas Daraškevičius pademonstravo, kad ir iš vaikų galima išspausti maksimumą. "Piemenaitė ir kaminkrėtys" – drąsiausia Anderseno traktuotė. Mokiniai jaučiasi kaip tikrame teatre. Pats režisūrinis sprendimas – tikrai įspūdingas, tačiau jaunieji vaidilos atrodė daugiau nei juokingi: pastatytais balsais lyg romantikai prieš mirtį ar su likimu kovojantys tikrų tragedijų personažai. Siužetas nėra toks tragiškas, o jaunieji laksto po sceną lyg patrakę. Spektaklis pilnas keisčiausių paradoksų. Net pagalvoji, kad šie vaikai po tokio spektaklio niekada jau nebebus "normalūs". Teatro užkratas toks baisus, antivirusinės programos prieš jį dar niekas nesukūrė, o taip nesinorėtų išprotėti.

Jaunajai žiuri mokykliniai spektakliai apskritai nepatiko. Jiems įdomiausi pasirodė studentai. Lėlių spektaklius žiūri tik patys mažiausieji, nors visi supranta, kad gerai pastatyta pasaka neturi amžiaus kategorijų. Tai ką daryti? Belieka gerbti vienas kitą ir puoselėti net pačius mažiausius talentus.

Šis festivalis – rimtas Kauno dramos teatro renginys. Be pozų, be lozungų, tyliai padarytas didelis darbas. Skeptikas pasakytų, kad šiandien nėra teatro vaikams, dėl to atsirado teatras jaunimui, nors prieš porą metų nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad po tuometinės Valstybinės konservatorijos jaunų aktorių "Vaikų dienų" ar "Literatūros pamokų" dar kas nors atsiras. Po truputį ratas sukasi, ruletė stabteli prie visai netikėto langelio, pavyzdžiui, prie Inesos Paliulytės "Anderseno gatvės" – teatro vaikams nuo dvejų metukų. Tai dar vienas įrodymas, kad teatro pradžios reikia ieškoti pradžių pradžioje.