Tokie gimsta itin retai

M. Raškovskio nuotr.

Seniai buvome pažįstami, beveik nuo trejų ar ketverių Jo amželio metų. Šventėme Naujuosius metus jo tėvų namuose. Nepamirštamas tą vakarą jis liko mano atmintyje. Prie stalo nesėdėjo, žodelio neištarė, bet visus mus atidžiai stebėjo, bėginėjo iš kambario į kambarį kaip smalsus peliukas.

Pradėjęs muzikos mokslus, orientavosi į choro dirigavimą. Vėliau tą chorinį meną studijavo ir Leningrado konservatorijoje, bet visos mintys sukosi apie simfoninį orkestrą. Konsultavosi pas Eugenijų Mravinskį, vadovavusį Leningrado Filharmonijos simfoniniam orkestrui, taip pat ir viso miesto kultūriniam gyvenimui. Stipri buvo asmenybė, plačių horizontų, neišsenkamos erudicijos menininkas, dvarininkų dinastijos tęsėjas, giliai religingas. E. Mravinskis labai vertino konsultuojamąjį, o konsultuojamasis garbino savo auklėtoją. Daug ką iš jo išmoko.

Aleksa tėvas mane sutikęs niekada nepraleisdavo progos pasididžiuoti sūnumi, jo sėkmėmis. Ne veltui... Sūnus pranoko tėvo pasididžiavimą ir, pradėjęs veiklą Lietuvoje, iš karto užkariavo neabejotiną klausytojų ir profesionalų įvertinimą.

Kartą Valstybinėje filharmonijoje buvo organizuota dirigentų perklausa-atranka. Jonas tada pirmą kartą stojo prieš mūsų orkestrą. Taip pat nepamirštamas įspūdis. Aleksa nė karto orkestro nestabdė, bijodamas nutraukti ekstazę, buvo apsvaigęs, galima sakyti, "springo" orkestru. Buvo akivaizdu, kad muzika ir orkestras – viso jo gyvenimo prasmė, kad prie pulto stovi dirigentiškojo meno karalaitis, o vėliau – karūnuotas dirigentas. Jo talentas kalbėti rankomis ir žodžiais buvo tik išorinės žymės. Menininkas turėjo ypatingą vidinę galią, kuri kaip fakelas jame liepsnojo ir traukė prie savęs klausančius, grojančius, dainuojančius. Repetuodamas nestabdė dėl smulkmenų – derinimo, atsitiktinių klaidų. Viskas savaime tvarkėsi, orkestras jo įtaigos veikiamas žaibo greičiu pats viską į vietas sustatydavo. O jis kūrė muziką. Prie ko prisiliesdavo, viskas auksu virsdavo, kaip toje pasakoje. Repertuaras – neišsenkamas. Kiekvienam kūriniui sava vieta, kūrėjo gyventas laikas, jo dvasia, jo stilius. Jei P. Čaikovskis, tai su visa jo kruvina širdimi. Jei J.S. Bachas – tai ir jo genijus.

Repeticijos jam buvo būsimo koncerto dalys. Koncerte darniai sutelktos, jos dar buvo pakaitinamos įkvėpio jėga.

Nesibaigiantis fakelas nuolat degindamas trapų jo organizmą trumpino gyvenimą. Juk mirė ir atgulė poilsio Antakalnyje gerokai per anksti, nes to įsigeidė piktosios fėjos. O galėjo dar nenuspėjamai ilgiau turtinti mūsų muzikos erdvę tikro aukso ornamentais.

Jonas labai giliai vertino H. von Karajaną, vėliau ir tapo juo mūsų Lietuvoje.

Neatsimenu nė vieno jo diriguoto kūrinio interpretuojant abejingai. Nebūtum radęs jo koncerte klausytojo, žvilgčiojančio į laikrodį. Turėjo karajanišką savybę pažaboti savo emocijų perteklių ir sukurti darnią proto ir jausmų pusiausvyrą.

Dirigentas buvo nepakantus ir neretai sugebėdavo kandžiai ir nepelnytai įžeisti (ir Karajanas taip pat!..). Ne visų buvo mėgiamas, bet toks jau buvo.

Gal dėl to, kad negalėjo įgyvendinti savųjų sumanymų. Žinoma, lyginami su pasaulinio garso teatrais ir orkestrais, mūsiškiai nublanksta. Atstumas tarp jų ir Aleksos sugebėjimų retai kada siaurėdavo. Tai erzino, širdyje kaupdavosi apmaudas, jis jo neslėpdavo, o nuskriaustieji keršydavo niekindami jo talentą.

Neteko jam tapti Filharmonijos simfoninio vadovu, nors tai buvo geidžiamiausias jo pultas. Tik retkarčiais matydavome jį Filharmonijos scenoje, ir tai buvo šventi vakarai.

Buvo sukūręs kamerinį orkestrą, keletą kartų girdėjome šį stebuklingą sambūrį, didžio menininko kūdikį, kai kam nepatogų, pavojingą, būtiną sunaikinti. Ir sunaikino.

Šį faktą Aleksa skaudžiai išgyveno, mes taip pat.

Pavyko kelerius metus pagyventi Čekijoje, stažuotis Vienoje, koncertuoti Vokietijoje, kitose šalyse, pelnyti apdovanojimų, būti įvertintam. Turbūt ten praslinko spalvingiausi metai. Bet nepasiliko, grįžo namo. O čia – ankšta, saviraiškai trūksta erdvės. Juk jo vieta – visas pasaulis.

Motina Uršulė Aleksienė, šviesios dvasios žemaitė, muzikaliai žemaičiuojanti, puoselėjo trejetuką: mūsų įžymią teatrologę Ireną Aleksaitę, radiacijos ekologę Rimantę Aleksaitę-Dušauskienę ir ypatingąjį pagranduką Joniuką. Motinai mirus, Operos teatre Jonas jai paaukojo J.S. Bacho Mišias h-moll. Sukrečiantis įspūdis, visa aprėpianti muzikos aura skandino savo galybėje.

Apie muziką kalbėdavo kaip apie dievaitę. Kūrinio labirintuose jam niekada nebuvo paslapčių.

Kartą iš Demokratinės Vokietijos atvyko svečias, dirigentas. Jo programos afišose puikavosi A. Brucknerio simfonija. Vadovas klampojo po šią muziką jos visai nesuvokdamas. Repeticijoje susitikome su Aleksa. Jis tyliai komentavo visa, kas tuo metu skambėjo orkestre, ir tas "ilgasis" Bruckneris tapo toks suprantamas. Jonas savo žodžiais apdainuodavo kiekvieną natą, kiekvieną posūkį.

Repeticija baigėsi. "Partei Genosse", – tarė Jonas...

Nė viena partitūra Jonui nebuvo nesuprasta, neišnešiota.

"Dirigavimas – tamsi giria", – rašė savo knygoje dirigentas, pedagogas prof. I. Musinas. Tai tiesa. Eiliniam klausytojui dirigavimas – mįslė. Ne vienas sau tyliai pamąsto: "Kam tas mojuotojas, jei orkestrui prieš nosį yra natos?"

O Aleksą prie pulto suvokdavo kiekvienas, be komentarų, neatplėšdamas akių ir ausų.

Tokia jau buvo jo muzikos kalbėsena.

Antrajame sąjunginiame dirigentų konkurse Maskvoje (1963 m.) Jonas dirigavo S. Rachmaninovo Simfoninius šokius. Tai viena kompozitoriaus kūrybos viršūnių. Taip pat ir Aleksos tą kartą dirigentiška viršūnė, prilygusi kūriniui.

Tą dieną pakerėti Aleksos niekas – nei orkestras, nei klausytojai – neabejojo, kad jis pelnys pačią pirmiausią premiją. Po konkurso dalyviai, besitikėjusieji apdovanojimų, visą naktį laukė nuosprendžio. O aš, įsitikinusi Jono pergale, ramiai išsimiegojau, o ryte susitikome koridoriuje. Jis buvo iškamuotas nemigos, neramaus laukimo, o svarbiausia – skaudžiai priblokštas: "Net diplomo negavau..." Šeši apdovanojimai buvo išdalinti kam reikėjo. Pirmąją premiją gavo talentingas, vėliau įžymiu tapęs dirigentas. Ir vis dėlto nesiekęs Jono visais penkiais laiptukais.

Bet tokia jau ta komisija. Mada vertinti konkurso dalyvius ne pagal nuopelnus, o dėl asmeninių interesų jau seniai begėdiškai išplito visame pasaulyje, apie tai visiems žinoma.

J. Aleksa niekada savęs neaukštino, jam rūpėjo muzika, jis tik jos ir siekė. Vėliau sulaukė ne vieno popierėlio, medalių, netgi Respublikos liaudies artisto įvardijimo.

Bet simpatijos šiam didžiam menininkui suliepsnojo iš karto, vos jam įžengus į sceną, dar nepraturtėjusiam jokiais pavadinimais.

Dabar iškilo nemažas būrys jaunų talentingų dirigentų. Jais džiaugiamės ir žavimės. Bet Aleksa yra ir nenustos būti pirmuoju ir vieninteliu turbūt ilgai. Tokie gimsta itin retai.

Todėl su giliu skausmu suvokiam Jo mirtį kaip didžiulę mūsų muzikos netektį.

Margarita Dvarionaitė