Pirmasis

Nostalgijos proveržis

Juliano Rachlino ir Itamaro Golano kamerinis vakaras Nacionalinëje filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
Itamaras Golanas ir Julianas Rachlinas
M. Raškovskio nuotr.

Jau kuris laikas iš Lietuvos pagrindinių koncertų salių išnyko soliniai įžymių gastroliuojančių atlikėjų rečitaliai. Tiesa, negali skųstis, kad muzikantai iš užsienio apskritai nekviečiami: mūsų simfoninių ir kamerinių orkestrų koncertuose publikai suteikiama galimybė išgirsti vieną kitą neeilinę asmenybę. Tačiau epizodiškas tokios asmenybės pasirodymas su vieninteliu programos numeriu beveik visuomet sužadina nenumaldomą norą pažintį tęsti. Juk gilesnis bendravimas su atlikėju ir jo muzikos interpretacija įmanomas tik soliniame koncerte.

Atrodo, sostinės melomanai jau ima ilgėtis tokių rečitalių. Tai liudija pilnutėlė Filharmonijos salė, kai joje spalio 11 d. koncertavo du pasaulyje pripažinti menininkai – smuikininkas Julianas Rachlinas ir pianistas Itamaras Golanas.

Smuikininkas Lietuvoje koncertavo nesyk; dažnas jo partneris yra Nacionalinis simfoninis orkestras, su kuriuo jis įgyvendino ne vieną puikią klasikos ir šiuolaikinės muzikos interpretaciją. K. Pendereckio "Metamorfozes" Vilniuje jis yra atlikęs diriguojant pačiam kūrinio autoriui.

Šįsyk J. Rachlinas atvyko su pianistu I. Golanu, šie atlikėjai kartu muzikuoja jau aštuonerius metus. Abu menininkai yra gimę Vilniuje, jaučia jam daug sentimentų. I. Golanas, apvažiavęs daug garsių festivalių ir salių, išėjęs į Vilniaus filharmonijos sceną ypač jaudinosi, nes grojo salėje, kurioje koncertų klausydavosi jo seneliai...

Šio koncerto programa, iš pirmo žvilgsnio tarsi tradiciška, iš tiesų buvo išskirtinė. Skambėjo ne tiktai smuiko ir fortepijono, bet taip pat alto ir fortepijono duetai. J. Rachlinas vilniečiams pasirodė ir savo antruoju, altininko, amplua. Jis grojo pakaitomis dviem instrumentais: smuiku ir altu. Altu pradėjęs groti tik nuo 2000 metų, jis jau įvaldė šį instrumentą taip pat tobulai kaip ir smuiką.

Taigi koncertą atvėrė altas. Skambėjo R. Schumanno "Pasakų paveikslėliai" ("Maerchenbilder"), op. 113, veikalas, gal niekuomet mūsų filharmonijos salėje neatliktas. Tai keturių kontrastingų dalių, romantiškų paveikslėlių vėrinys, žavintis šumanišku fantastikos ir realybės bangavimu. Bangas skleidė ir atlikėjų interpretacija, pasižymėjusi jautrumu kiekvienai muzikos detalei, dėmesiu tembrams ir ypač dainingajam muzikos klodui, ryškiausiai atsiveriančiam paskutinėje dalyje, lėtoje folklorinėje melodijoje. Ją, kaip ir nurodė kompozitorius, atlikėjai išdainavo ilgesingai ir melancholiškai. Beje, styginiams "nepatogiai" rašęs R. Schumannas (jo stichija buvo fortepijonas) ir "Paveikslėliuose" naudoja labiau klavišiniams tinkančią faktūrą. Tačiau J. Rachlinas ją įgarsino virtuoziškai tiksliai ir be jokių juntamų pastangų. Salėje girdėjome tik muziką.

iliustracija
Julianas Rachlinas ir Itamaras Golanas
M. Raškovskio nuotr.

Nuo pirmųjų kūrinio garsų tapo aišku, kad groja duetas, kurio nariai kartu alsuoja, kartu mąsto ir kartu jaučia. Tačiau dar ir vienas kitą papildo: atviram nuoširdžiam smuikininko emocionalumui pianistas savo intelektu neretai tarsi "suteikdavo formą".

L. van Beethoveno Sonata Nr. 9 ("Kreutzerio") smuikui ir fortepijonui dar ryškiau atskleidė romantišką atlikėjų prigimtį. Sonatą jie perskaitė kaip tikrą romantizmu dvelkiančią poemą, į pirmą planą iškeldami subjektyvųjį pradą. Nors visi dramatiški kūrinio puslapiai buvo atlikti su herojiniu užmoju, lyriškajai antitezei suteikta nemažai jausmingumo ir subtilaus polėkio. Ypač to siekė smuikininkas, retkarčiais beveik mėgavęsis gausiais frazių niuansais. Žavios antrosios dalies variacijos dvelkė Vienos miško atmosfera: banguojančiais peizažais, augalų ir paukščių balsais.

B. Britteno "Ašaros" altui ir fortepijonui – taip pat nostalgija alsuojantis opusas, leidęs pajusti ir drąsų atlikėjų požiūrį į šiuolaikinę muziką. Jie tarsi čia pat ją kūrė, kompozitoriaus mintims suteikdami įtaigią ir patrauklią formą.

Koncerto pabaigoje atlikta J. Brahmso Sonata Nr. 3 smuikui ir fortepijonui vėl sugrąžino į pakylėtų jausmų sferą. Itin preciziškai abiejų atlikėjų perskaitytas kūrinio tekstas alsavo nepaprasta gyvybe, spalvų ir nuotaikų įvairove.

Ypač žavėjo garso gradacija, jautrumas kulminacijų mastui, nesyk neperžengusiam gražaus skambesio ribų. Net ir kunkuliuojančiame finale duetui nereikėjo forsuoti garso, jo raiškos visiškai užteko panaudojus tikslią artikuliaciją ir štrichus.

Po tokios romantiškos garsų lavinos publika, savaime suprantama, dar ilgai būtų nepaleidusi atlikėjų nuo scenos. Audringos ovacijos netilo ilgai, tad pavargę po išties didelės programos J. Rachlinas ir I. Golanas padovanojo puikų bisą – F. Kreislerio aranžuotą liūdnąją Ch.W. Glucko Melodiją, plevenusią po salės skliautais tarsi prisiminimų aidas...

Živilė Ramoškaitė