Plėtęs savo krašto dailės horizontus

Liudvikas Strolis. Ąsotėlis. 1952 m.

Rugsėjo 1 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta jubiliejinė keramiko Liudviko Strolio (1905–1996) kūrybos paroda ir ta proga surengtas gimimo šimtmečio minėjimas – pelnytas dailininko nueito kelio įvertinimas. Lietuvos meno istorijoje Strolio vardas minimas greta Antano Gudaičio, Stasio Ušinsko, Juozo Mikėno – tų, kurie 3-iojo dešimtmečio pabaigoje – 4-ojo pradžioje studijavo Paryžiuje ir, anot Strolio, "praplėtė savo krašto dailės horizontus".

Parodoje, kuri spalio pabaigoje bus perkelta į Kauną, rodomi geriausi keramiko darbai iš Lietuvos dailės ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejų. Greta etapinių kūrinių, iliustruojančių vis kitą lietuvių taikomosios dailės laikotarpį, daug nematytų, rečiau rodytų ar surinktų iš privačių kolekcijų. Ekspoziciją papildo įspūdingi Paryžiaus laikotarpio piešiniai, vertingos fotografijos iš šeimos archyvo. Nuosekliai atspindėti visi Strolio kūrybos laikotarpiai. Bendro įspūdžio nemenkina ir brandžiajai kūrybai meniškumu nusileidžiančios jau po 1990-ųjų sukurtos dekoratyvinės lėkštės, dekoruotos enkaustikos technika. Nes ir jos plačiajai publikai menkiau žinomos, be to, svarbios kaip solidaus amžiaus dailininko kūrybiškumo įrodymas.

Dabartinė dailėtyra, susitelkusi ties sociokultūriniais tyrinėjimais ir atmetanti dailės istorijos, kaip asmenybių kūrybos kaitos, koncepciją, ne itin palanki tokių išskirtinių reiškinių kaip Strolio keramika tyrinėjimui. Tad natūraliai kyla klausimas – ką naujo galime pasakyti apie Strolį, ar aktualus jo patyrimas dabar, kai šiuolaikinėje lietuvių keramikoje tiek individualios raiškos ir plastikos įvairovės? Manyčiau, kad pasimokyti yra ko. Pirmiausia, paprastumo grožio, kūrinio vidinės kultūros, nedaugžodžiavimo, iškalbingos tylos. Įsitikinti, kad santūriu meniniu žodžiu galima palikti daug erdvės žiūrovo interpretacijai.

Strolio kūryba formavosi Kauno ir Paryžiaus aplinkoje. Po Kauno meno mokyklos (kur studijavo tapybą) streiko 1929 m. atsidūręs Paryžiuje, jaunas dailininkas pasirinko keramikos studijas Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje (Conservatoire National des Arts et Métiers), lankė piešimo pratybas Colarossi ir "Didžiosios lūšnos" (Académie de la Grand Chaumičre) akademijose. Piešdamas turėjo užmiršti, anot paties, "formų lipdymą, modeliavimą" – tai, ko buvo išmokęs studijų metais Kaune. Konstruktyvūs, art deco maniera stilizuoti Strolio piešiniai – įdomiausia jo meninio palikimo dalis, išlikusi iš studijų Paryžiuje.

Liudvikas Strolis. Vaza. 1935 m.

Paryžiuje Strolis smalsiai stebėjo naujas taikomosios dailės tendencijas, žavėjosi Fernand’o Léger kūryba ir Auguste’o Delaherche, Émille’io Decoeur’o, Émille’io Lenoble’io, Jeano Besnard’o indais – tuomet jie atrodė novatoriški, techniškai tobuli, raiškiai dekoruoti, tačiau išlaikę valstietiškos keramikos racionalumą ir sąsajas su Tolimųjų Rytų kultūra. Pro Strolio akis nepraslydo ir didelę įtaką unikaliajai Europos keramikai padariusių Anglijos "orientalistų" Bernhardo Leacho, Williamo Staite’o Murray’aus, Michaelo Cardew kūriniai, derinę modernizmo tendencijas su orientaline mada ir racionalumo siekiais.

Gerai, kad Strolis netapo tapytoju. Atkalbėjo bičiulis Juozas Mikėnas. Jei būtų tęsęs tapybos studijas Paryžiuje, kaip svajojo, būtume turėję antrą Ušinską. Tokias mintis perša parodoje rodomi keli konstruktyvistine maniera nutapyti keramiko temperos darbai. Tuomet neaiški būtų lietuvių keramikos, 4-ajame dešimtmetyje svyravusios tarp meno ir amato, ateitis. Profesionaliosios keramikos pamatus Lietuvoje anuomet klojo broliai Brazdžiai – pirmasis Kauno meno mokyklos Keramikos studijos vedėjas, Mirgorodo (Ukraina) keramikos mokyklos absolventas Pranas Brazdžius ir jo brolis Vytautas (baigė Kauno meno mokyklos Bendrąjį skyrių); abu menininkai 1927–1929 m. stažavosi keramikos mokykloje Bechine. Vytautas Brazdžius kūrė itin daug, surengė ne vieną keramikos parodą (1929 m. Kaune, 1932 m. Alytuje, 1934 m. Marijampolėje), jose eksponavo šimtus vazų ir skulptūrinės keramikos darbų. Brazdžių kūryba, kaip ir visas to meto lietuviškas molio menas, buvo labai įvairi – nuo liaudies meno citatų, art deco stilizacijų iki neoklasikinių kosmopolitinių pavidalų.

Štai tada ir pravertė išugdytas Strolio skonis, Vakarų dailės ir keramikos tendencijų pažinimas, nesibodėjimas dirbti juodžiausių darbų – vadovauti Žemės ūkio rūmų keramikos kursams, ugdyti jaunąją kartą Kauno meno ir I valstybinėje amatų mokyklose, skelbti straipsnius spaudoje apie lietuvių puodininkystės perspektyvas. Dailininkas skleidė modernios keramikos viziją, suformuotą Paryžiaus aplinkos, paveiktą Europos keramikų siekių lygiuotis į "aukštojo" meno sferą. Kita vertus, nebuvo galima ignoruoti tautiškumo kriterijų, itin aktualių Lietuvos kultūrai. Neaukštą lietuviškos keramikos statusą buvo galima pakelti tik savo asmeninės kūrybos pavyzdžiu.

Liudvikas Strolis. Vaza. 1957 m.

Prieškario laikotarpiu vienas po kito sukurti Strolio darbai iliustravo dailininko brendimą ir ribos tarp amato ir meno nykimą. 1935 ir 1936 m. nužiestais alaus servizais dailininkas atidavė duoklę tautinio romantizmo tendencijai. Dekoratyvinės vazos suteikė Stroliui didesnę improvizacijos laisvę (vazos "Žuvų karalystė", 1936, "Flora", 1938). Statiški, tvirti indų kontūrai, masyvios proporcijos, aptakūs siluetai, santūrus dekoras liudija Strolį taupiai vartojus raiškos priemones ir programiškai vengus įmantrumo. Gal tai Rytų įtaka, o gal priešistorinės Europos molio urnų ir indų, kurių pavidalus visą gyvenimą interpretavo, poveikis? Gal tose formose dailininkas užčiuopė universalią indo struktūrą, šilumą, žmogišką mastelį, kurį perkėlė į savo kūrybą ir išplatino lietuvių keramikoje? Lakoniškumas, saikinga puošyba, pasitikėjimas neįmantrios formos emociniu poveikiu ir glazūrų technologinėmis galimybėmis įkvėpė ne vieną Strolio mokinį, imponavo vėlesnių kartų dailininkams, kai Lietuvos keramika brendo, įvairėjo, turtėjo naujais vardais ir meniniais atradimais.

Strolio vaidmuo tautinio molio meno formavimuisi išskirtinis. Jo asmenybės ir kūrybos žavesio nenugalėjo laikas. Sunku būtų lietuvių keramikoje surasti gražesnį indą už 1965-ųjų šamoto vazą (Lietuvos dailės muziejaus rinkinys), dengtą tamsia matine glazūra, dekoruotą lakoniškais įrėžtų bangelių motyvais, atidengiančiais molio sluoksnį. Tai tarsi lietuviškumo keramikoje etalonas, talento ir medžiagos specifikos pojūčio lydinys – moderni klasika, nepavaldi mados vėjams ir tendencijų kaitai.