Pirmasis

Visuma yra daugiau nei tik jos dalių suma

Vladimiro Tarasovo paroda "Garso žaidimai" Radvilų rūmuose

Dovilė Tumpytė

iliustracija
Vladimiras Tarasovas. "Tibeto būgnas". 1998 m.

Ar kada nors kilo klausimas, kas yra Vladimiras Tarasovas? Jeigu nėra kieno paklausti, atsakymą pasiūlo internete aptinkama menininko svetainė (http://www.avantart.com/ inter/etarasov.htm):

Vladimiras Tarasovas yra kompozitorius.
Vladimiras Tarasovas yra rusas.
Vladimiras Tarasovas yra meno kolekcionierius.
Vladimiras Tarasovas yra džiazo muzikantas.
Vladimiras Tarasovas yra kosmopolitas.
Vladimiras Tarasovas yra orkestro vadovas.
Vladimiras Tarasovas yra atlikėjas.
Vladimiras Tarasovas yra orkestro muzikantas.
Vladimiras Tarasovas gyvena Lietuvoje.
Vladimiras Tarasovas kuria muziką filmams.
Vladimiras Tarasovas yra būgnininkas.
Vladimiras Tarasovas yra draugas.
Vladimiras Tarasovas yra Vladimiras Tarasovas.

Aleksandras Borovskis (Valstybinio rusų muziejaus Sankt Peterburge Šiuolaikinio meno skyriaus vedėjas) gali sutirštinti skonį: "Nuo legendinio GTČ (Ganelinas – Tarasovas – Čekasinas) trio laikų jis [V. Tarasovas] plėtoja muzikinę veiklą, kuriai iki šiol nepritaikytas joks konvencionalus apibrėžimas ir kuri gyvuoja vadinama įvairiai: free jazz, polistilizmu, naująja improvizacine muzika, aleatorine muzika, garso menu. Specialiuose žinynuose ir apžvalgose ši V. Tarasovo veikla seniai užfiksuota, beje, pasitelkiant aukščiausio laipsnio būdvardžius: žymus atlikėjas, mušamųjų instrumentų, perkusinių ceremonijų meistras, akustinių pasaulių kūrėjas. […] Kūrė muziką kino filmams ir teatro spektakliams, statė muzikinius spektaklius, atliko galybę kitų darbų. […] O visų svarbiausia tai, kad V. Tarasovas įsitvirtino šiuolaikinės dailės sferoje. […] Nuo jaunystės V. Tarasovas draugavo su pagrindiniais Maskvos undergroundo veikėjais: I. Kabakovu, V. Jankilevskiu, J. Soosteru, J. Sovolevu. […] Tačiau tikroji ekspansija į vaizduojamuosius menus prasidėjo 10-ąjį dešimtmetį ir buvo susijusi su šiuolaikinėmis instaliacijomis bei žymiu instaliacijų praktiku ir teoretiku Ilja Kabakovu."

Radvilų rūmuose surengta pirmoji Tarasovo retrospektyvinė paroda Lietuvoje. Pastarąjį dešimtmetį buvo galima išvysti kai kurias menininko instaliacijas keliose Vilniaus galerijose ir ŠMC projektuose, tačiau savo kūriniais Tarasovas iki šiol labiau lepino tarptautinę publiką. "Garso žaidimuose" menininkas pristato devynias instaliacijas (sakyčiau, potyrių erdves). Galima žvilgsniu įsibrauti į menininko kūrybos procesą – studijuoti jo muzikines partitūras, instaliacijų eskizus, plokštelių ir katalogų ekspoziciją bei dvi su puse valandos klausytis džiazo garsų vaizdo įraše (tai visiškai neprailgsta).

iliustracija
Vladimiras Tarasovas. "Popieriaus noktiurnas". 1998 m.

Tiesą sakant, vaikščiojant po Tarasovo erdves, niekaip iš galvos neišėjo Johnas Cage’as. Nėra tuščios erdvės ar tuščio laiko, sakė jis. Ir net didžiausiomis pastangomis neįmanoma sukurti tylos: esant beaidėje kabinoje vis vien girdimi du garsai – aukštas ir žemas. Aukštu gaudžia mūsų nervų sistema, žemu – kraujagyslėmis pulsuojantis kraujas. Tai taip pat išbandė Cage’as, tyrinėdamas tylos fenomeną. Tarasovo garso instaliacijose susipina vidiniai pojūčiai, minties ir atminties sluoksniai bei garsų ir vaizdų lengvos atakos. Tarasovo instaliacijose reikia būti atvėrus visus savo jutiminius čiuptuvus: ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne tik klausyti, bet ir girdėti – tuomet tai, kas, rodos, ne tavo, tampa savu. Gali būti tuščiu indu, kurį užpildo garsas ir reginys, pažadinantis ir paliekantis tavyje jausmą ar būseną. Tai kaip savotiška meditacija – jautrumas aplinkai, savęs jungtis su pasauliu.

Menininkas būsenas kuria pasitelkdamas čia ir dabar skleidžiamus garsus, tokius kaip ventiliatorių dūzgimas, gaudimas, oro bangų virpėjimas, vandens srovenimas, teškėjimas, popieriaus, įveikusio žemės traukos jėgą, čežėjimas, šilko bangavimas, jūros ošimas, bambuko ir akmens dunksėjimas ar šviesos ir šešėlio judėjimas (ir tai galima laikyti garsu). Tarasovas garsais ir pasikartojančiais elementais kuria būsenų prisodrintas erdves, kuriose prireikia ilgokai pabūti, kad susitapatintum – man regis, iš to kyla vidinis fundamentalus jausmas, kurio iki galo gali ir nesuvokti. Jis yra išgyvenamas kūnu ir protu. Vizualumas Tarasovo darbuose svarbus, tačiau yra tik pagalbinis. Net nebūtina ieškoti vaizdų asociacijų realybėje (Tarasovas galėtų papasakoti instaliacijas inspiravusius reginius), nors galima kūrinius perskaityti ir kaip metaforas.

iliustracija
Vladimiras Tarasovas. "Šechina". Instaliacijos fragmentas. 2003 m.

Migracija būsenomis prasideda patekus į tamsią spindinčiais taškeliais nusagstytą erdvę, užpildytą vandens lašų kritimo – momento, kai krentantis lašas visa jėga susiliečia su kietu paviršiumi, – garsais ("Likani", 2004). Aklina erdvė tampa atvira pajautos zona – gali tai būti rugpjūčio dangaus skliautas, nusileidęs ant žemės, ar jonvabaliais nusėtas laukas. Bet ne tai svarbu. Svarbus vidun įsiskverbiantis garso ir kintančių švieselių harmoningas sąskambis.

Tikriausiai ne veltui kai kuriems pasišiaušia visi kūno plaukeliai priartėjus prie "Šechinos" (2003). Šechina suvokiama kaip Dievo dvasia, garbė, buvimas. Tai galima pajusti net to nežinant: atsiduri akistatoje su eilėmis išdėliotais vėjo gūsių vartomais Torų puslapiais. Sakralumo erdvė. Buvimo ir nebuvimo momentas. Nesamos ir esamos didžiosios paslapties išgyvenimas. Manyčiau, kad čia net nesvarbu, kokia religija (bet galite paskaityti Mato Dūdos interpretaciją "Vladimiro Tarasovo palapinė", "Šiaurės Atėnuose").

Instaliacija "Kioto" (2005) užsimena apie senąją Japonijos sostinę, apsuptą kalnų ir išraizgytą vandenų. Tarasovo "Kioto" sužaidžia bambukų, vandens ir akmens garsų susikalbėjimu, primindamas japoniškų sodų harmoniją. "Švyturys" (2003) ir "Dvasių muzika" (1998) sukonstruotos kaip šešėlių ir garsų muzikinės visumos. "Čiušalia" – Tarasovo duoklė gimtinei: intensyvų miesto tempą ir minties greitį numalšina Rusijos moterų daina, skambanti žvelgiant į rudens spalvomis perkaitusią gamtą pro langą, apsuptą tapetuotų sienų. Galiausiai "Didelis geltonas taksi" (2003) paradoksaliai pasirodo kaip ventiliatorių pučiama šilko jūra su girdimu bangų teliuškavimu.

Tarasovas nesistengia kurti iliuzijų. Paprasta mechanika, techninis triukšmas ir gamtos garsai, neįprastas medžiagų panaudojimas nieko nemaskuojant kuria visumą, kuria sunku neužsipildyti.