Pauliaus Normanto sugrįžimai

Skirmantas Valiulis: Anksčiau protarpiais tarp savo kelionių Paulius Normantas viena koja būdavo Vengrijoje, kita – Lietuvoje. Bet dabar Lietuvoje būni vis rečiau.

Paulius Normantas: Cha! Tempai, brolau! Bet vos grįžęs į Lietuvą iš Indonezijos džiunglių pasijutau, kad artėju prie 60-ies. Skubėk neskubėdamas...

S. V.: Gerai, neskubėkime. Sustokime ilgėliau prie Tavo naujausios knygos "Karai ir taika", išleistos Vengrijoje. Ji pasirodė praėjusių metų pabaigoje, tau jau išvykus į Rytus, ir Lietuvoje ją dar mažai kas matė. Kaip ją trumpai apibūdintum?

P. N.: Ji skirta įžymaus fotografo Roberto Capos, 1954 m. žuvusio Vietname, atminimui. Parašiau ir įžangėlę. Iš Budapešto kilęs Robertas Capa (tikroji pavardė – Andrew Riedmann) nuolat su fotoaparatu žygiavo karo laukais – Ispanija, Mandžiūrija, Šiaurės Afrika, Normandija, Indokinija.

S. V.: Tu irgi nuolat žygyje – Tibetas, Nepalas, Tailandas, Birma, Indonezija, bet fotografuoji šventoves ir taikų gyvenimą. Kaip tai susiję su Capa?

P. N.: 2002 m. stovėjau tame ryžių lauke, kur užkliuvęs už minos žuvo Capa. Mano knygoje sudėtos fotografijos iš dešimties Rytų valstybių, kur karai vyko nuolat. Ir tebevykta – Nepale vis labiau įsismarkauja maoistiniai partizanai. O pasaulio mastu – kur tas atokvėpis, jeigu teroristai gali smogti bet kur, bet kada, kiekvieną minutę?

S. V.: Vadinasi, Tavo knyga nėra tik fotografijų rinktinė?

P. N.: Tokios, tiesa sakant, dar ir neturiu. Net ir didžiausia Lietuvoje išleista fotoknyga "Budos vaikai" neaprėpia visų Rytų motyvų. Knyga "Karai ir taika" apima aštuonis budistų kraštus, Pakistaną, kur vyrauja musulmonų tikėjimas ir kur generolai irgi turi galios, Rusijos šiaurę, Kurilų salas, kur išnaikinti ar beveik išnaikinti vietos gyventojai. Tokia tad kvintesencija, bent jau geriausiuose knygos skyriuose.

S. V.: Bet jos viršelis labai taikus – besimeldžiančios rankos tamsiame fone…

P. N.: Tai tibetietės rankos. Nufotografuota Dharamsalos mieste, Dalai Lamos šventykloje Indijoje. Tremtinės rankos. Tai irgi simboliška: karai ir okupacijos dabar dažnai išbloškia žmogų iš jo gyvenamosios vietos.

S.V.: Bet malda nesikeičia?

P. N.: Malda ir meilė nugali šėtoną. O juk jis ir sukelia karus.

S.V.: O jeigu žmonės kariauja už tikėjimą?

P. N.: Žiauru, kai tikėjimas stoja prieš tikėjimą. Talibai Afganistane iš pabūklų sutrupino Budos skulptūras. 1998 m. Kendžio mieste Šri Lankoje musulmonai bandė susprogdinti šventyklą su Budos dantimi. Aš pats 1993 m. rugpjūčio mėnesį susidūriau su fanatikais Pakistane, kai minia mane su fotoaparatu, diktofonu ir visais kitais kuprinės daiktais norėjo įversti upėn. Fanatizmu virtęs tikėjimas lengviausiai sukursto minią. Indonezijoje musulmonai dar pakankamai taikūs ir žmoniški, bent man taip pasirodė. Pasaulis nuolat tvyro tarp dangaus ir žemės, šviesos ir tamsos. Todėl ir stengiuosi visiems priminti Capą. Gal ir tai padės įveikti tamsą savyje. Kartais pavyksta, kartais – ne. Knygos kelias dar tik prasidėjo…

S.V.: Knygą "Karai ir taika" padėjo išleisti ir lietuviai.

P. N.: Rėmė Kultūros ministerija. Rėmė mano bičiuliai Rima ir Rimantas Stoniai, Edmundas Tradišauskas, Saulius Arvasevičius, Romas Vitkauskas. Pagrindinis fotografų rėmėjas Vengrijoje – Tautos kultūros fondas, fotografijos leidiniams kasmet skiriantis 350 tūkst. dolerių. O vadybininkas visur – ir Vengrijoje, ir Lietuvoje, ir Rytuose – esu aš, arba, kaip sako pažįstami, "tas nurašytas kuinas Normantas".

S.V.: Tai ir platini knygą pats?

P. N.: Žinoma! Vengrų fotografijos muziejaus direktorius K. Kincsesas ją pavadino geriausia mano knyga. Tad pasistengiau nusiųsti į visus "Magnum" grupės, kuriai priklausė Robertas Capa, skyrius, į Moderniosios fotografijų centrą Niujorke, į 30 žymiausių pasaulio galerijų ir muziejų. Dabar ją platinu ir Lietuvoje.

S. V.: Tavo knyga Vengrijoj nusipelnė ne tik pagyrimų, bet ir apdovanojimų.

P. N.: Vengrijoje kasmet išleidžiama apie 8 tūkstančiai knygų. Kaip ir Lietuvoje, vyksta knygų mugė. Šiemet konkurse varžėsi 400 knygų, finale liko 68. "Karai ir taika" buvo apdovanota prizu meno knygų ir fotoalbumų kategorijoje. Dar didesnė konkurencija buvo dėl knygų viršelių, bet ir čia "Karų ir taikos" dailininkui Zoltįnui Kemény skirtas diplomas. Tiesa, 1990 m. irgi buvo apdovanotas mano knygos "Išdžiūstantys šaltiniai" (apie ugrofinų tautas) viršelis.

S.V.: Tad kas, Tavo manymu, naujosios knygos viršelyje svarbiausia?

P. N.: Baltas šriftas juodame fone primena garsaus vengrų fotografo ir teoretiko Lįszló Moholy-Nagy’io laikus – trečiojo dešimtmečio avangardą. Raudono ženklo kairiajame kampe istorija kiek kitokia. Pamatęs maketą, tariausi su dviem vengrų profesoriais sinologais – apie senąsias kinų enciklopedijas ir meistrų antspaudus. Senovės Kinijoje tik tikras meistras turėjo teisę ir savo antspaudus. Čia panaudotas Konfucijaus laikų raudonas antspaudas. Nors jis įspaustas kampe, bet jungia visą viršelį – fotografiją, šriftą, juodą ir baltą spalvas. Kaip ir viskas Kinijos kultūroje, jis turi simbolišką reikšmę – Taika!

S.V.: O kaip sekėsi knygą komponuoti? Juk negatyvų buvo gausybė?

P. N.: Dirbau etapais. Pradėjau nuo 55 tūkst. negatyvų. Pradinis knygos variantas – 350 darbų, po 20–25 iš kiekvienos valstybės. Tada jau su dailininku Z. Kemény viską sumažinome iki 130 darbų, be to, išrinkome šiam leidiniui būtiniausius prasminius akcentus. Kadangi tuo metu buvau Lietuvoje, viską derinome kompiuteriu. Z. Kemény – prityręs dailininkas, apipavidalina garsiojo žurnalo "National Geography" vengrišką variantą. Sužinojęs, kad gavo prizą, sakėsi iš džiaugsmo daužęs galvą į sieną. "Kai atvažiuosi, galėsi pralįsti – liko skylė", – parašė. Tačiau aš manau, kad turime dėkoti mano globėjui Budai.

S. V.: Kas Dievo – Dievui. Ką nuveikei po knygos pasirodymo?

P. N.: Iš 9 tūkst. naujų negatyvų atrinkau parodos, skirtos cunamio aukoms, kuri vyks Bankoke, variantą ir sudariau fotoalbumą. Kol veikia ką tik išryškintų skaidrių šviesa. Dirbau tol, kol ėmė "važiuoti stogas". Tada ir pasirodžiau Lietuvoje.

S.V.: Kas ketina tą knygą išleisti?

P. N.: Tailando leidykla "Orchid-Press" Bankoke. Leidyklos savininkas ieško rėmėjų. Gal kreipsis į naftos kompanijas.

S. V.: Anksčiau žadėjai ir daugiau leidinių. Ar yra dar naujienų tavo knygų fronte?

P. N.: Pernai rudenį vėl buvau Frankfurto knygų mugėje. Sudariau 5 sutartis dėl savo fotografijų kolektyviniuose leidiniuose. Londono "Thames and Hudson" ir toliau tyli, bet su italų leidykla "White Star" sutarėme. Dabar reikės dirbti. Darbų nupirko Rusijos leidykla "Belyj dom", besidominanti pasaulio realijomis ir Rytų tautų kultūra. Indų leidyklai "Indian Book House" patiko mano "Budos vaikai". Paprašė atsiųsti naujų darbų.

S.V.: O kaip Lietuvoje?

P. N.: Metų pabaigoje tikiuosi išleisti eilėraščių – haiku – knygą. Turiu net kelis variantus: sulankstomą ar ant lentelių iš bambuko (rodo pavyzdžius).

S.V.: Vengrijoje pernai buvo premijuota ne tik Tavo knyga. Gavai ir Vengrijos kūrėjų sąjungos premiją "Už kultūros vertybių išsaugojimą". Kodėl Vengrijoje, o ne Lietuvoje?

P. N.: Nepamirškime, kad jau buvusioje Austrijos–Vengrijos imperijoje buvo senos orientalistikos tradicijos. Iš jų mokėsi ir mūsų keliautojas A. Poška. Kai skyrė tą apdovanojimą, aš buvau ant trečiosios pasaulio viršukalnės Himalajuose. Mane taip ir pristatė – per fotoportretą Himalajuose.