Literatūra

Apie "Vilniaus legendas"

iliustracija

Vilniaus legendos. Dailininkas ir sudarytojas Bronius Leonavičius. Įvado autorė Genovaitė Gustaitė. Vilnius, "Daigai", 2005, 46 p.

Vilnius – miestas, giliai įsirėžiantis į atmintį su visais savo skersgatviais, namais nameliais, bažnyčių fasadais, aptrupėjusiomis freskomis. Ne tik traukianti, bet ir įtraukianti erdvė, kurios kiekvienas kampelis turi savo atsiradimo istoriją, yra apipintas įvairiausiomis legendomis.

Apie Vilnių rašyta nemažai ir įvairiais aspektais. Kiekvieno vis kitaip pamatytas, užrašytas ar kitokiu būdu įamžintas. Dailininkas Bronius Leonavičius taip pat pasirinko savitą būdą: tekstą sujungė su vaizdu – iliustracija. Jo sudaryta įspūdingo formato (43x47) knyga "Vilniaus legendos" – tai dar vienas leidinys, skirtas Vilniaus miesto įamžinimui.

Toks knygos formatas ir išleidimo būdas (tai knyga-aplankas) pasirinkti neatsitiktinai: viename aplanke telpa dvi knygos (lietuvių ir anglų bei vokiečių kalbomis) ir 14 atskirų prasmingų iliustracijų. Iliustracijų esama ir pačioje knygoje; būtų gerai, jei būtų pridėtas ir sąrašas su konkretesniais jų pavadinimais. Kas iliustracijose vaizduojama, galima suprasti tik pagal jose esančius tekstus ir pagal vieną ar kitą legendų personažą.

Vis dėlto tiek knygos-aplanko apipavidalinimas, tiek atskirai pateiktos iliustracijos rodo autoriaus kaip dailininko profesionalumą, kūrybinės minties gilumą. Tai liudija ir kitas nemažiau svarbus faktas – dailininkas Bronius Leonavičius už "Vilniaus legendų" iliustracijas 2000 m. Vilniaus tarptautinėje knygų grafikos trienalėje apdovanotas vienbalsiai paskirta pagrindine Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija, o 2003 m. – Lietuvos nacionalinio muziejaus diplomu ir premija (tema – "Lietuvos istorija tapyboje").

Iliustracijos, besipuikuojančios ant abiejų knygos-aplanko viršelių, manau, taip pat pasirinktos neatsitiktinai. Ant pirmojo viršelio matome majestotišką Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, įkūnijantį valdžios, galios reiškimąsi. Ant paskutiniojo – kukli jauna lietuvaitė, rankose laikanti dvi mėlynas gėles, paaukotas dievams. Tai didingumo ir silpnumo, po kuriuo iš tikrųjų slypi dvasios stiprybė, jungtis. Tokių ir panašių sąsajų knygoje "Vilniaus legendos" rasime ne vieną.

Knygoje pristatomos keturios legendos: "Siaubūnas", "Lizdeika", "Geležinis vilkas" ir "Vilniaus įkūrimas". Jos paimtos iš leidinio "Vilniaus padavimai" (1991). Sunku pasakyti, kokiu principu remiantis naujajai knygai "Vilniaus legendos" pasirinktos būtent tos, o ne kitos legendos. Galima bandyti tik nuspėti. Pažvelgus atidžiau matyti, kad visos legendos, kaip ir iliustracijos, sudaro bendrą, vientisą audinį.

Išspausdintas ir 1323 m. gegužės 26 d. datuojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas (iš knygos "Metraščiai ir kunigaikščių laiškai", 1996), darniai įsikomponuojantis į bendrą knygos struktūrą ir atskleidžiantis kunigaikščio diplomatinius gebėjimus. Šis Lietuvos didysis kunigaikštis, minimas legendose ir vaizduojamas keliose iliustracijose, – visada orus, didingas, su tam tikrais valdžios, valstybingumo atributais: sostu, kalaviju, herbu.

Iliustracijos skirtos ne vien estetiniam pasigėrėjimui, jos – ir tam tikra žodinio teksto tąsa. Perėjimas nuo minties prie vaizdo. Nuo konkretybės prie abstrakcijos. Egzistuojančios ir visiškai savarankiškai (ne vien kaip teksto tąsa), su konkrečiais šifrais, kodais. Galima pastebėti, kad visas jas vienijantis aspektas – ta pati fono spalva: rusva, primenanti pergamentą. Tokią asociaciją sukuria ir iliustracijų kraštai. Dar viena dominuojanti spalva – aukso, simbolizuojanti turtingos praeities didingumą, vertingumą. Apskritai iliustracijose vyrauja žemės spalvos (įvairūs rudos, žalios, raudonos, pilkos bei kitų spalvų niuansai) – puikiai charakterizuojančios pagoniškų laikų Lietuvos gyventojų pasaulėjautą. Tik kur ne kur prasimuša mėlyna, ir gana sodri. Kai kuriose iliustracijose šalia pagrindinių personažų išnyra ir tam tikros dievybės, rodančios, kad be jų įsikišimo sunku būtų priimti svarbesnį sprendimą (pvz., Perkūno figūra virš mergelės, nusprendusios pasiaukoti dėl miesto tvirtumo, galvos). Nemažiau iškalbingi ir tekstų intarpai iliustracijose. Užrašyti gražiu gotišku šriftu ir trumpai paaiškinantys, kas iliustracijoje pavaizduota.

Vilniaus legendos taip pat užšifruotos – turi savą ženklų, simbolių kalbą. Jos skirtos ne vien maloniems pasiskaitymams ar paviršinių patriotinių jausmų sužadinimui. Žinoma, gali būti ir taip. Tačiau atidesnis skaitytojas įžvelgs, kad jose glūdi kur kas gilesni kultūros, istorijos, religijos ir mitologijos klodai. Apie legendų daugiasluoksniškumą kalba ir knygos įvado autorė Genovaitė Gustaitė, ypač akcentuojanti judaizmo elementus.

Knygoje publikuojamas legendas vienija ne tik bendra tema – tam tikrų Vilniaus miesto objektų, kartu ir paties miesto atsiradimo aiškinimas. Esama ir kitų elementų, motyvų, simbolių, formuojančių savitą, vientisą siužetinę liniją. Viena legenda tarsi papildo, paaiškina kitą, ypač trys paskutinės – "Lizdeika", "Geležinis vilkas" ir "Vilniaus įkūrimas". Nors pirmoji ("Siaubūnas") šiek tiek iškrenta iš bendro konteksto, bet ir joje galima rasti tam tikrų įvaizdžių, pasikartojančių kitose trijose (pvz., ragas, jo pūtimas, jaunas bernelis, aukų aukojimas, ąžuolas). Be to, kiekvienoje aiški sacrum – profanum, savos – svetimos, chtoniškosios ir dangaus erdvės skirtis, nulemianti vienokių ar kitokių personažų pasirinkimą.

Legenda "Siaubūnas", prasidedanti žodžiais "seniai, labai seniai", artima stebuklinei pasakai, kaip ir pats jos siužetas. Veikėjas charakterizuojamas jo poelgiais. Apie tai, kad jaunikaitis, pasiryžęs išgelbėti ne tik savo mylimąją, bet ir apylinkės gyventojus, yra drąsus, sumanus, išmintingas ir pasiaukojantis, galima spręsti iš jo veiksmų. Visų pirma – jo pastangos gauti veidrodį, paskui ir pati kelionė į kalną, kur tūno grėsmingas siaubūnas. Ta kelionė – tai išėjimas iš savos erdvės į svetimą, antgamtinę, kur įvyksta susidūrimas su chtoniška būtybe – siaubūnu. Kalno simbolika būdinga ne tik legendoms. Šis įvaizdis randamas ir kitų tautų mitologijose. Senosiose mitologijose kalnas žymi pasaulio centrą. Tai axis mundi, pasaulio ašis, siejanti tris sferas – dangų, žemę ir požemį, o kartu ir visų šių sferų gyventojus (dievus, žmones, demonus). Taigi siaubūno (irgi gerai žinomo mitologinio personažo) įsikūrimas būtent ant kalno nėra atsitiktinis. Jo atsiradimas išjudina ir perkeičia iki tol ramią, monotonišką apylinkės gyventojų būtį. Kol siaubūno dar nebuvo, gyvenimas, nors ir ramus, vis tiek buvo paliestas mirties šešėlio. Matyt, žmonėms reikėjo kažkokio paaiškinimo, kur ir kaip dingsta jų artimieji, nebegrįžtantys į savo sodybą, atskleisti mirties veidą. Gal tas siaubūno vaizdinys ir buvo jos įkūnijimas, perkėlimas, juolab kad užsimenama apie jo gebėjimą auką užmušti žvilgsniu? Juk senovės žmogui kur kas iškalbingesni buvo konkretūs vaizdiniai.

iliustracija

Siaubūno nugalėjimas pasitelkus stebuklingą daiktą (veidrodį, turintį irgi turtingą mitologinę semantiką) rodo tam tikrą perversmą ne tik apylinkės žmonių gyvenime, bet ir jų mąstysenoje. Tam tikra prasme mirtis nugalėta, įveikta. "Reformatorius" – jaunas, drąsus vaikinas.

Legendoje "Siaubūnas" užfiksuotas ir gyvo žmogaus aukojimas: "net viena mergelė dievų garbei gyva į žemę užkasta" (29 p.). Tai vadinamos kruvinosios aukos. Ankstyviausios (X–XI a.) užuominos rašytiniuose šaltiniuose apie baltų aukojimus kaip tik ir yra kruvinosios aukos. Jos minimos ir eiliuotoje Livonijos kronikoje (XIII a.). Didžiausios vertybės – žmogaus gyvybės – paaukojimas tikrai turėjo palenkti dievus aukotojų pusėn. Aukojant tai, kas geriausia ir vertingiausia, buvo tikimasi sulaukti dar didesnio gėrio.

Aukojimų elementų esama ir legendoje "Lizdeika", kur Krivė Krivaitis neva paaukoja, tiksliau – patiki dievų globai savo sūnų, įkeldamas jį į erelio lizdą, esantį šimtamečiame ąžuole. Čia ypač atkreiptinas dėmesys į dar vieną įvaizdį – šimtametį ąžuolą. Jis taip pat gali būti traktuojamas kaip pasaulio ašis. Tai ypač svarbus baltų šventvietės – Rikojoto, arba Romovės, buvusio bendro prūsų, kuršių, lietuvių ir latvių genčių centro – elementas. Be to, tai ir Perkūno buveinė. Vadinasi, tai ypač sakrali erdvė, tam tikru būdu pašventinanti ir tą, kuris yra ten įkeltas, apgyvendintas. Taigi jau nuo kūdikystės Lizdeika paženklintas ypatingu ženklu, statusu. Tą įspūdį sustiprina ir erelio lizdo įvaizdis. Tai tarsi iš anksto nulemia jo ateitį – tapimą vyriausiuoju lietuvių žyniu.

Paslaptingas ir ypatingas žynio atsiradimas žinomas ne vien baltų mitologijoje. Artimas ir Eurazijos tautų tikėjimas šamanų atsiradimu. Evenkų tikėjimas, jog šamanas užgimsta medyje – vėlių buveinėje, leidžia daryti prielaidą, kad Lizdeikos įkėlimas į medį (į šimtametį ąžuolą) gali būti susijęs su senu baltų papročiu – laidojimu medžiuose, ypač kūdikių. Be to, tokį paprotį turėję ir jakutai, jie mirusiuosius laidodavo siaurose dėžėse, kurias kabindavo ant medžių. Taigi Lizdeika, rastas šimtamečiame ąžuole, visai pagrįstai tampa vyriausiuoju žyniu – tarpininku tarp dievų ir žmonių.

Kita vertus, šioje legendoje esama vietų, liudijančių ir silpstantį baltų tikėjimą, pvz., "Krivė Krivaitis vėl ilgai kalbėjosi su dievais, norėdamas patirti, ar jie pagirs kunigaikščio sumanymą. Kai neva patyrė (išskirta aut.), kad ir dievų tokia valia, paėmė rastą kūdikį ir parsinešė namo" (39 p.). Panašus momentas aptinkamas ir legendoje "Vilniaus įkūrimas", kur dievai nepriima gyvos aukos – užtenka tik gėlių. Taigi svarbiausia tampa gyvybė, o ne auka. Tai rodo ženklų pasaulėjautos, pasaulėvokos, o kartu ir religinės praktikos pakitimą. Vienas kultūrinis sluoksnis atidengia kitą. Juk kaip tik krikščionybėje ypač vertinama žmogaus gyvybė.

Legendą "Geležinis vilkas" galima skaityti kaip anksčiau aptartos legendos tęsinį: būtent Lizdeika kunigaikščiui Gediminui išaiškina jo sapno prasmę. Šioje legendoje yra keli svarbūs asmenys: kunigaikštis Šventaragis, kunigaikštis Gediminas ir vyriausiasis žynys Lizdeika. Visi jie tarpusavyje susiję. Čia užfiksuotos dvi reformos – religinė ir valstybinė. Tai šventvietės (Perkūno romuvos) ir po kurio laiko Lietuvos sostinės įkūrimas. Abiejų reformų pradininkai – kunigaikščiai. Įdomu, kad religinės inovacijos įkvėpėjas buvo ne vyriausiasis kunigas, bet kunigaikštis Šventaragis. Vilniuje jis įsteigė aukštuomenės gal mirusiųjų kulto centrą. Ta vieta ypatinga: čia buvo sudegintas kunigaikštis Šventaragis. Vadinasi, kunigaikštis Gediminas nakties poilsiui neatsitiktinai pasirenka tokią ypatingą vietą – kapines. Tai tarsi bandymas ir noras sapnuojant užmegzti kontaktą su protėvių vėlėmis. Toks poelgis irgi galėjo būti numatytas iš anksto, turint aiškią intenciją sapno metu kažką sužinoti, gauti konkrečios informacijos vėlių pagalba. Be to, prieš tai atliktas veiksmas – tauro nukovimas – tarsi įveda į sacrum sferą. Apskritai visi šie kunigaikščio Gedimino veiksmai gali būti traktuojami kaip tam tikras ritualas.

Pranašingas sapnas (plg. Jokūbo sapną iš Senojo Testamento) reikalingas atitinkamo išaiškinimo. Tą funkciją puikiai atlieka Lizdeika, turintis ryšį ne tik su dievais, bet ir su vėlėmis. Atskleidus sapno prasmę imamasi konkrečių veiksmų – pilies ir miesto statymo. Tam tikra prasme tai ir sociumo būrimas, kūrimas. Jo tvirtumą, vieningumą ženklina geležinio vilko įvaizdis. Vadinasi, viena reforma lėmė kitos radimąsi.

Paskutinėje legendoje "Vilniaus įkūrimas" taip pat kalbama apie miesto-sociumo kūrimą. Tik šioje legendoje kur kas labiau akcentuoti patriotiniai jausmai – tėvynės meilė, aukojimasis vardan jos. Čia labai svarbus aukos momentas. Jaunuolis ne savo noru troško tapti auka dėl kitų gerovės, jį dievams pažadėjo pats brangiausias ir artimiausias žmogaus – motina. Tai, kad kiekvienas tėvas ar motina norėdami galėjo paaukoti savo vaiką – ne vien legenda. Užuominų į tokius faktus aptinkama ir prūsų įstatymuose, kuriuos Grunau rado krikščionių vyskupo Kristijono raštuose. Nuo šios egzekucijos jaunikaičiui pavyksta išsisukti gudrumu. Krivių negebėjimas išaiškinti jaunuolio užmintų mįslių irgi rodo, kad pasitikėjimas jų autoritetu, kaip ir baltiškasis tikėjimas, silpsta. Tai dar labiau pabrėžia jaunuoliui iškilusi abejonė: argi Lietuvos dievai tikrai tokie žiaurūs, kad trokšta jo mirties, argi nuo jo gyvybės gali priklausyti pilies tvirtumas? Taigi suabejojama net pačių dievų autoritetu.

Legendos pabaigoje ši nuostata tik dar labiau sustiprinama: "Ir krivės suprato, kad dievams pakanka pluoštelio Lietuvos lauko gėlių; Lietuvos žmonių gyvybės jiems nereikia" (47 p.). Vadinasi, gyvybė vertingesnė už gyvo žmogaus paaukojimą. Tai krikščioniška nuostata, atsiradusi ant baltiškosios pasaulėjautos pamatų. Kaip ir Vilniaus arkikatedra bazilika – ji radosi toje vietoje, kur senovėje degė šventoji lietuvių ugnis.

Kultūrų įvairovė, užšifruota Vilniaus legendose, rodo didelę jų vertę, skatina atidžiau įsiskaityti, įsiklausyti į tai, kas slypi po tais, rodos, paprastais, kasdieniškais žodžiais. Žodis čia įgyja ypatingą statusą – tampa kodu, perteikiančiu užslėptą prasmę. Prie tos užšifruotos prasmės priartėti padės informatyvus, mokslinis Genovaitės Gustaitės įvadas. Savitą kodą turi ir knygoje pateiktos iliustracijos. Manau, šis dailininko Broniaus Leonavičiaus sudarytas leidinys turėtų būti įdomus ne vien lietuviams, bet ir kitų šalių skaitytojams.

Kristina Janušaitė