Sava – ne svetima

Lietuvos kanklių draugijos 80-mečiui skirto leidinio "Tautos skambesiai" (sudarė ir parengė prof. Lina Naikelienė ir kompozitorius Anatolijus Lapinskas) pristatymas ir konferencija birželio 11 d. į Lietuvos liaudies kultūros centrą sukvietė nemažą būrį tikrų kanklių ir liaudies muzikos mylėtojų. Pasveikinusi visus liaudies muzikos mylėtojus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja prof. L. Naikelienė paminėjo, kad prieš šešiolika metų buvo atkurta 1925–1940 m.veikusi Lietuvos kanklininkų draugija, dabar švenčianti 80-metį. Konferencijos pradžioje nemaža kūrinių kanklėms sukūręs kompozitorius A. Lapinskas priminė mums reikšmingą kanklių istoriją, prasidėjusią nuo žymaus XVI a. Rytų Prūsijos lietuvių raštijos atstovo, giesmyno sudarytojo, pirmojo Biblijos vertėjo Jono Bretkūno, paminėjusio kankles tarp kitų lietuvių liaudies instrumentų – skudučių, ragų, lamzdelio, ir pratęstą Amerikoje ir Lietuvoje veikusios leidinyje aprašytos kanklių patriarchės Onos Mikulskienės.

Konferencija nebuvo labai išgarsinta, tačiau nustebino turinio reikšmingumu, aktualumu, problemiškumu. Joje pranešimus skaitė liaudies muzikos specialistai, pateikę reikšmingų statistinių duomenų ir apibendrinimų, apžvelgę kanklių ir tautinės bei folklorinės muzikos raidą.

Kas man, liaudiško stiliaus instrumentinės muzikos kompozitorei, šiame susitikime paliko įspūdį ir sukėlė minčių? Vieną reikšmingiausių apibendrinimų pateikė Muzikos ir teatro akademijos liaudies instrumentų katedros profesorius Algirdas Vyžintas, teigęs, kad apžvelgiant įvairius duomenis ir juos perduodant ateities kartoms būtina pusiausvyra tarp mokslo ir mokymosi. Profesorius pateikė aktualų pavyzdį, kaip Antanas Sabaliauskas mokė skudučiuoti liaudies dainas. Į priekaištą, kad tai ne skudučių repertuaras, Sabaliauskas atsakė: jei neužtenka skudučių repertuaro, tuo stiliumi liaudiškus kūrinius galėtų kurti ir kompozitoriai.

Liaudies muzikos ansamblių ir jų repertuaro laikymas kiču stebina ne tik ne vieną užsienietį, bet ir mūsų muzikantą, Muzikos akademijos liaudies instrumentų katedros absolventą ir dėstytoją, juolab kad šiam instrumentarijui muziką kuria žinomi kamerinės, modernios ir konceptualios muzikos kompozitoriai: B. Kutavičius, A. Martinaitis, V. Bartulis, A. Klova, N. Sinkevičiūtė, G. Svilainis, J. ir V. Juozapaičiai, A. Remesa. Žiniasklaidos dažnai neteisingai nušviečiamos ir vertinamos liaudies instrumentų muzikos repertuaro problemą iškėlė Muzikos ir teatro akademijos profesorius Valentas Leimontas. Buvo priminta laki prof. Juozo Antanavičius frazė: mes, kaip ir kitos šalys, turime visas muzikos specialistų katedras, bet turime ir daugiau – liaudies instrumentų katedrą. Aš prisiminiau, kad ir kitų šalių aukštosiose mokyklose domimasi folkloru, kuris yra, ko gero, žmonijos ir jos skirtybių pagrindas. Man teko dalyvauti Anglijoje, Dartingtono menų koledže, Afrikos (Ganos, Mozambiko) ir Azijos (Indonezijos gamelano) instrumentinės muzikos katedrų studijose, nustebinusiose giliu ir rimtu įvairių šalių folkloristikos studijų reikšmės suvokimu.

Į priekaištą, esą jaunimas keistai traktuoja liaudies muziką ir folklorą, Muzikos ir teatro akademijos doktorantė Regina Vaišnoraitė atsakė tendencingumo nejaučianti. Pokalbyje su suomių muziku buvo netgi kalbama apie kankles, tampančias universaliu instrumentu, kuriuo galima atlikti ir modernią jaunimo stiliaus muziką. Kartu prelegentė teigė pastebėjusi, jog kitų šalių muzikai ir specialistai jaučia daug gilesnę pagarbą savo krašto folklorui, tautinei muzikai bei saviraiškai nei mūsiškiai.

Dažnai pamąstau, o kaip kitur, kaip ten vertinamas nacionalinis menas, menininkai? Vertėtų prisiminti vieną svarbiausių pasaulio muzikos raidos dėsningumų: liaudies dainų ir šokių intonacijų, ritmų ir harmonijų, dainų plėtočių, taip pat istorinių bei religinių reiškinių pagrindu susiformavo profesionali muzika, pvz., minezingerių, truverų, trubadūrų menas, C. Monteverdi, O. di Lasso, G.P. Palestrinos, J.S. Bacho, L. van Beethoveno, G. Verdi, F. Liszto, F. Schuberto, R. Schumanno, R. Wagnerio, G. Mahlerio, J.Sibelijaus, J. Strausso, E. Griego, P. Čaikovskio, F. Chopino, M. Musorgskio, S. Prokofjevo, I. Stravinskio ir kitų kūryba.

Sąsajas su liaudies muzika ir jos nacionalinėmis intonacijomis yra pagrindęs ne vienas Lietuvos muzikas (M.K. Čiurlionis, J. Naujalis, S. Šimkus, J. Gruodis, Č. Sasnauskas, J. Kačinskas, V. Bacevičius, J. Juzeliūnas, E. Balsys, V. Paketūras, R. Žigaitis, A. Šenderovas, B. Kutavičius), jas tyrinėjo ne vienas mokslininkas (A. Ambrazas, A.J. Greimas, V. Jakubėnas, J. Čiurlionytė, O. Narbutienė, G. Četkauskaitė, V. Landsbergis, K.R. Kašponis, L. Burkšaitienė, R. Mikėnaitė ir kiti).

Pagrįstai kyla klausimas: kas gi dabar nutiko mūsų mentalitetui, prioritetui, pedagogikai? Nejau folkloristai ir mūsų menininkai ir mokslininkai klydo ir klysta? Tuomet jaunuomenė, neįsigilinusi į kuklų ir nedrąsų mūsų tautinės dvasios balsą, užgožtą šalių, pasižyminčių tvirtu nacionaliniu ir kultūriniu pagrindu, egzotikos ir laimės patraukia ieškoti ten.

Nuveiktų darbų (koncertų, konkursų, programų rengimo) ir problemų ataskaitą konferencijoje pateikė visų respublikos regionų kanklių draugijų atstovai. Apie Vilniaus krašto muzikinę veiklą pranešimus skaitė Jolanta Babaliauskienė ir Jolanta Sadauskienė, apie Panevėžio – Alvyda Beržonienė, apie Šiaulių krašto – Regina Vaišnorienė, apie Kauno – Danutė Šimakauskaitė. Klaipėdos universiteto liaudies instrumentininkų rengimo specialistus, jų profesinę ir mokslinę veiklą apibendrino prof. Vytautas Tetenskas.

Verta įsiklausyti į liaudies muzikos rengimo specialistų ir šios muzikos sklaidos problemas, juolab kad ir mūsų Vilniaus kolegijos menų fakultetas, rengiantis panašaus profilio liaudies muzikos ir pedagogikos specialistus, turi nemažai panašių problemų.

Po konferencijos skambėjęs koncertas vainikavo jubiliejinę sukaktį. Apibendrinant visa derėtų įsiklausyti į renginyje pasisakiusio pedagogo, liaudies muzikos puoselėtojo Petro Juodelės posmą: "Nėra, vai nėra, nėr gražesnės dainos / Už posmais močiutės išaustą lopšinę. / Nėra, vai nėra, nėr mielesnės šalies / Už ošiančią giriom gimtinę". Galbūt po daugelio metų šios eilės skambės nostalgiškai ir nereikšmingai, tačiau dabar jos kilsteli mūsų dvasią ir pateikia prasmingų klausimų.