Bournonville’io kūryba gyvuoja

"Neapolis". III veiksmas. Amy Watson ir Kristofferis Sakurai’us M.M. Rønne nuotr.

Šįmet danai pažymėjo savo dviejų iškilių asmenybių – danų baleto tėvo Augusto Bournonville’io ir rašytojo Hanso Christiano Anderseno 200-ąsias gimimo metines. Beje, jie buvo ne tik bendraamžiai, bet ir bendraminčiai – kaip ir Bournonville’is, H.Ch. Andersenas domėjosi baletu, tik dėl fizinių duomenų trūkumo netapo šokėju.

Pagerbiant A. Bournonville’į birželio 3–11 d. Kopenhagos karališkajame teatre vyko trečiasis baleto festivalis. Atrodė tarsi visa Kopenhaga šventė A. Bournonville’io jubiliejų kartu su Karališkuoju teatru. Susidomėjimas renginiais buvo didžiulis. Į festivalį atvyko apie 120 šokio kritikų, istorikų iš 30 šalių (daugiausia JAV, Vokietijos, Japonijos, Izraelio). Bilietai išparduoti net prieš kelis mėnesius. Kas vakarą 1 300 vietų Karališkasis teatras "lūžo" nuo žiūrovų antplūdžio, baigiamąjį koncertą transliavo Nacionalinė danų televizija. Danijos karalienė Margarita II ne tik globojo festivalį, bet ir kas vakarą iš savo ložės stebėjo visus spektaklius. Interviu nacionalinei televizijai ji sakė, kad myli baletą, o ypač aA. Bournonville’io kūrybą. Beje, vienam iš spektaklių – "Pasaka" – ji sukūrė scenografiją ir kostiumus.

Festivalio metu buvo parodyti devyni Bournonville’io baletai, o Gala koncerte – divertismentas. Renginio svečiams surengtos ekskursijos po senąjį – Karališkąjį – ir naująjį (1 700 vietų) teatrus, suteikta galimybė kasdien stebėti profesionalių baleto artistų ir vaikų šokio pamokas, repeticijas, žiūrėti, klausyti, liesti, net ragauti visa, kas susiję su Bournonville’iu (ta proga buvo pagaminti marškinėliai, arbata, šokoladas, puodeliai, išleisti pašto ženklai su jubiliato autografu, jo portretu) – atrodė, lyg būtų atvertas neišsenkamas Bournonville’io lobynas.

Kiekvienas iš trijų Bournonville’io kūrybos festivalių turėjo skirtingus akcentus. Pirmuoju (1979 m.) siekta sugrąžinti iš dešimtmečius trukusios užmaršties kūrėjo palikimą. Antrajame (1992 m.) renginyje daugiausia dėmesio buvo skirta autentiškumo išsaugojimo ir atsinaujinimo santykiui aptarti. Šiųmetiniame festivalyje atsigręžta į A. Bournonville’io paveldą, šokio techniką. Todėl kiekvieną dieną vyko šokio pamokos (artistų ir mokinių), jos buvo demonstruojamos scenoje ir rodomos per DVD. Teatro muziejuje buvo pristatytas DVD su A. Bournonville’io pradėto, o baleto pedagogo Hanso Becko susisteminto šokio trenažo kiekvienai savaitės dienai įrašu. Pagrindiniai trupės šokėjai – Madsas Blangstrupas, Thomas Lundas, Kristofferis Sakurai’us, Gudrun Bojesen, Caroline Cavallo – paaukojo keturias savo atostogų savaites šiam filmui sukurti. Šis DVD skirtas viso pasaulio pedagogams.

Teko aplankyti daug šokio festivalių, bet tokios puikios organizacijos, turiningos programos ir jaukios atmosferos kaip Kopenhagos festivalyje neteko matyti. Ne veltui festivaliui ruoštasi ketverius metus. Miesto gyventojų ir svečių laukė kelios parodos (dekoracijų, spektaklių kostiumų, fotografijų, skulptūros, tapybos, grafikos), nauja Bournonville’io namo-muziejaus Fredensborge (esančio šalia karalienės Margaritos II vasaros rezidencijos) ekspozicija. Beje, teatro muziejuje buvo eksponuojami grafikos ir tapybos kūriniai, sukurti pagal A. Bournonville’io amžininko Franēois Lefebvre’o miniatiūrą "Lietuvaitė" ("La Lituanienne"). Svarbiausia – viskas vyko natūraliai, punktualiai, kultūringai, vyraujant "namų" atmosferai. Ji tvyrojo visur – teatro fojė, salėse, trupėje. Stebiesi ir neatsistebi matydamas, kad visi žiūrovai (ir nepažįstami) vieni su kitais maloniai sveikinasi.

A. Bournonville’is sukūrė baleto tradiciją, kuri yra danų pasididžiavimas. Dėl išskirtinio burnonviliško stiliaus ir įspūdingo repertuaro Danijos karališkasis baletas žinomas visame pasaulyje, priskiriamas prie geriausiųjų penketuko. A. Bournonville’is buvo šokėjas, muzikantas, dirigentas, portretistas, šokio kritikas, choreografas, apie 50 metų Danijos karališkojo baleto pedagogas ir vadovas. A. Bournonville’is nebuvo baleto revoliucionierius. Gerai susipažinęs su prancūzų ir italų šokio mokyklomis, jų stilistiką "sulydė", tiksliau – joms būdingą itin sureikšmintą šokio techniką papildė naratyvu. Taip pat reikšminga, kad jis pirmąkart vyrams šokėjams suteikė visai kitą vaidmenį – iš balerinų "palaikytojų", "kilnotojų" padarė juos pagrindiniais vaidmenų atlikėjais. Vyrams jis sukūrė sudėtingas partijas – techninius ir vaidybinius iššūkius.

A. Bournonville’is įtrauktas į romantinio laikotarpio baleto istoriją kaip vienas iš keturių žymiausių Europos choreografų. Jis sugretintas su italais C. Blasisu ir S. Taglioni bei prancūzu M. Petipa. A. Bournonville’is sukūrė per 50 baletų ir daug divertismentų, populiariausi jo spektakliai – "Silfidė" (1836 m.; 1985 m. buvo pastatytas LNOBT) ir "Neapolis" (1842 m.), "Le Conservatoire or A Mariage Proposal by Advertisment" (1849 m.), "The Kermesse in Bruges" (1851 m.), "A Folk Tale" ( 1854 m.), "Far from Denmark" (1860), "The King’s Volunteers on Amager" (1871 m.), "From Siberia to Moscow" (1876 m.) ir kt.

Šiais laikais gyvuoja dvylika jo baletų ir divertismentai, t.y. daugiau nei bet kurio kito romantinio laikotarpio choreografo. A. Bournonville’io baletai tebėra techninis ir intelektualinis iššūkis šiandienos šokio pasauliui. Daugelyje A.Bournonville’io baletų veikia anapusinės jėgos, viena pagrindinių jų temų – konfliktas tarp svajonės ir realybės. Burnonviliška sudėtingos ir nepastovios žmogaus sielos prigimties samprata yra universali, o choreografija – subtili ir techniškai sudėtinga.

Kadangi A. Bournonville’is buvo giliai tikintis menininkas, augo religingoje šeimoje, tai beveik visuose jo baletuose likimas, "Dievo pirštas" užima svarbią arba net centrinę vietą. Pavyzdžiui, "Neapolyje" vienuolis padrąsina įsimylėjėlį nepalikti įvykių savieigai, bet "irtis prieš bangas", t.y. kovoti už savo laimę. Jis yra vienas pagrindinių spektaklio personažų, pakreipiantis įvykių eigą ir nulemiantis laimingą baigtį. Vienuoliai, kunigai, kiti bažnyčios atstovai nėra sukarikatūrintos figūros, bet Dievo globą liudijantys personažai, žadantys laimingą gyvenimą Dievu pasitikintiems.

Iš pirmo žvilgsnio A. Bournonville’io choreografija neatrodo sudėtinga ir įspūdinga, viskas čia tarsi natūralu. Tačiau iš tikrųjų šokti jo baletus yra taip pat sunku kaip ir M. Petipa ar G. Balanchine’o. Keliais žodžiais jo kūrybos specifiką būtų galima apibūdinti taip: natūralus grakštumas, subtili vaidyba ir ryškus dramatizmas. A. Bournonville’io repertuaro atlikėjai turi būti ir geri šokėjai, ir puikūs aktoriai. Vien šokio be "kalbančio" veido neužtenka.

Išskirtinis romantinio laikmečio šokio stilius buvo puiki pėdų technika, ypač grakštūs judesiai, atliekami greitai judant skersai ir išilgai visos scenos, neįprastai subtili mimika, gestai. Šokėjo išraišką, šokio techniką ir ištvermę ugdanti šokio metodika tebedėstoma ir šiandien; vienos šokio mokyklos ją atranda, vertina, kitos gal dar tik atras. Išsaugota mimikos tradicija yra danų baleto vizitinė kortelė. Priešingai XIX a. rusų ar prancūzų choreografų spektakliams, kurie gražūs, bet nevirpina sielų, A. Bournonville’io baletai yra daugiau nei gražūs – jie emocingi, kalba nūdienos kalba.

A. Bournonville’io manymu, gestas turi būti paprastas ir natūralus, tarsi paimtas iš kasdienio gyvenimo. Jis norėjo, kad šokėjai savo jausmus ir mintis išreikštų ritmiškais, aiškiais, tiksliais judesiais, kurie išreikštų meilę, pavydą, laimę, ašaras, pyktį, neviltį. Žiūrovas turi matyti lyg judančius paveikslus ir pats juos nusakyti, perskaityti.

Kuo danams ir visam šokio pasauliui brangus A. Bournonville’io palikimas? Anot šokio istoriko Knudo Arne’s Jürgenseno, A.Bournonville’io kūryba savo prigimtimi yra klasikinė, nenulemta XIX a. laikmečio aktualijų ar stereotipų, nepadiktuota tuomečių meno "madų", sprendusi ne kurio nors vieno socialinio sluoksnio, bet universalias, amžinas problemas – jausmų, svajonių, idealų ir realybės konfliktus. Taip pat susižavėjimą kelia ypatingas jo pastatymų muzikalumas. Visa tai negali neveikti nūdienos žmonių jausmų ir sielų. Maža to, A. Bournonville’io kūryba tarsi panardina į savotišką mantrą, užburiantį, gerai nuteikiantį, apvalantį, nuraminantį, sutaikantį su savimi ir kitais pasaulį. A. Bournonville’io kūryba išreiškia gyvenimo džiaugsmą, čia harmonija – aukščiau visko. Jo baletuose gausu pasakų motyvų. A. Bournonville’is, skirtingai nuo savo pirmtako Vincenzo Galeotti, išpažinusio stilizuotą ženklų kalbą, siekė šokio ir pantomimos sintezės. Jis vadovavosi principu, kad "harmonija ir ritmiškos pozos turi sudaryti vienovę su charakteriais ir kostiumais, tautybe ir jausmais, žmogumi ir laikmečiu".

Danijos karališkojo baleto trupės meno vadovo Franko Anderseno pastangomis trupėje viešpatauja "šeimos" atmosfera, padedanti šokėjams jaustis laimingiems, pasiilgusiems šokio, kiekvieną dieną einantiems ne į darbą, o tarsi į namus. Paklausite, kaip vadovui pavyko to pasiekti. Receptas gana paprastas: tereikia mokėti su žmonėmis bendrauti, išgirsti ir įsiklausyti į jų pasiūlymus, būti atviram. F. Andersenas prisipažįsta, jog tai esanti jo vadovavimo trupei biblija. Kai sužinai, jog pedagogai visus sprendimus priima patys, o meno vadovas jais visiškai pasitiki, suabejoji, ar čia tinka žodis "vadovavimas". Veikiau – susiklausymo ir kiekvieno pareigingumo, atsakomybės hierarchija.

Festivalio meninė programa buvo pradėta spektakliu "Kermesse in Bruges" (muz. H.S. Paulli). Jo "nauji rūbai" šokiravo žilagalvius kritikus – šie spektaklyje neatpažino A. Bournonville’io braižo, stilistikos, dvasios. Spektaklį žiūrėjusiems pirmą kartą jis atrodė burnonviliškas, tik su šiuolaikiniais akcentais. Žinoma, baltiškos spalvos – žalios, rusvos, gelsvos pustoniai – labiau priminė Baltijos kraštų gyvenimo vaizdus nei XVII a. Belgijos miesto Briugės dvasią. Beje, A. Bournonville’į sukurti "Kermesse in Bruges" įkvėpė flamandų menas. Tad gal šių kritikų tiesioginis sąsajų ieškojimas neleido "suvirškinti" naujojo varianto. Vis dėlto talentingi šokėjai Thomas Lundas, Tina Hojlund, Susanne Grinder, Kristofferis Sakurai’us ir kt. tikroviškai perteikė gyvenimo džiaugsmą, moralinę nuostatą, kad turtas ir pramogavimas nėra laimė, kad ją pasiekti galima išaukštinant gyvenimą.

Ispaniško šokio paveiktam baletui "La Ventana" aiškiai stigo burnonviliško subtilumo, temperamento. Statytojai Frankas Andersenas ir Eva Kloborg bei atlikėjai Gitte Lindstrom ir Jean’as Lucienas Massot buvo pernelyg susitelkę į judesių technikos kiekybę, o ne kokybę.

Bene didžiausią įtaką pasaulio baleto raidai padaręs spektaklis "Neapolis" buvo pripažintas A. Bournonville’io autografu. Jame labiausiai išreikštas choreografo kūrybos kredo – krikščioniškos vertybės (meilė, tarnystė, atpirkimas). Jų vedami pagrindiniai herojai Teresina ir Gennaro nugali tamsos pasaulį ir viskas baigiasi laimingai.

Kitas ryškus festivalio akcentas buvo du kartus parodytas baletas "Silfidė". Jis dažnai prilyginamas "Hamletui" dramos teatro scenoje – abu tinkami pačiomis įvairiosiomis interpretacijomis. Beje, A. Bournonville’is siužetą "pasiskolino" iš Taglioni. Spektaklio dramatizmas juo intensyvesnis, juo stipresnė pagrindinių herojų antipodų – žemiškojo Džeimso ir dangiškosios Silfidės – valia. Jame šokę Gudrun Bojesen ir Thomas Lundas yra puikiai įvaldę A. Bournonville’io stilių; šokio sinopse, šešėlio ir šviesos žaismu, judesių, pozų precizika jie tobulai perteikė spektaklio dramą.

Kiti festivalyje matyti baletai ("Far from Denmark", "Abdallah", "A Folk Tale", "Le Conservatoire" arba "A Marriage Proposal by Advertisment", "The King’s Volunteers on Amager" ir kt.) byloja, kad trupė yra stipri ir turi daug puikių tarptautinio lygio šokėjų. Iš jų ryškiu talentu išsiskyrė primarijus Thomas Lundas, taip pat puikiai šoko solistai Tina Højlund, Madsas Blangstrupas, Kristofferis Sakurai’us, Gudrun Bojesen, Caroline Cavallo, Izabela Sokolowska, Silja Schandorff, Andresas Bowmanas.

Baigiamasis festivalio akcentas – Gala koncertas, kurio metu parodyti įvairūs duetai, solo numeriai (iš baletų "Polka Militaire", "Paul et Virginie", "The Troubadour", "From Siberia to Moscow" ir kt.). Jį iškilmingai pradėjo Danijos karališkosios mokyklos moksleiviai. Žinoma, didžiausią smalsumą kurstė miniatiūra "Lietuvaitė". Nors entuziastingai ir preciziškai atlikta, ji, deja, neturėjo jokio lietuviško kolorito, labiau priminė lenkų krakoviaką.

"Visas dienas Danijos karališkasis teatras buvo sausakimšas žiūrovų ir perpildytas sužavėjimo šūksnių "bravo", "A. Bournonville’io dvasia išsaugota", – sutartinai teigė užsienio ir vietiniai šokio kritikai. "Vyresnieji kritikai apskritai nenori, kad būtų keičiamas šis unikalus baleto paveldas, o jaunesnieji be jokio išankstinio nusistatymo plojo", – rašė danų dienraštis "Berlingske". JAV dienraščio "Village Voice" šokio kritikė Deborah Jowitt taikliai apibendrino: "A. Bournonville’io baletuose dominuoja pakilus optimizmas, kuris padės išgelbėti pasaulį. A. Bournonville’io spektakliai – didžiulė šokėjų dovana, įelektrinanti publiką".

Britų šokio kritikė Jann Perry prisipažino: "Aš mėgaujuosi šiuo festivaliu, karališkasis baletas vis dar kalba A. Bournonville’io kalba, galbūt su vos pastebimu akcentu."

Tačiau išsiskyrė kritikų nuomonės dėl A. Bournonville’io paveldo panaudojimo. Vieni džiaugėsi, kad Danijoje, kaip niekur kitur Europoje, išsaugota tradicija, tikro baleto lobio autentika. Britų šokio kritiko Clemento Crispo (rašančio apie danų baletą nuo 1953 m.) nuomone, baletomanams tai buvusi tarsi naujai surasta piramidė; kartu kritikas prisipažino nežinąs, kaip galima pratęsti A. Bournonville’io kūrybos sceninį gyvenimą. Jis prisipažino ne tik nusivylęs, bet ir pasipiktinęs bandymu spektaklį "Kermesse in Bruges" paversti belaikiu.

Kiti, jaunesni kritikai pasisakė už naujas A. Bournonville’io baletų interpretacijas – esą istorinius pastatymus galima išsaugoti ir pažiūrėti įrašuose.

"New York Times" rašė: "Kopenhaga gali didžiuotis savo baleto lygiu". Nors Danijos karališkojo teatro avanscenoje įrašytas moto "Ne tik dėl malonumo", tačiau per devynias festivalio dienas baleto mylėtojai pirmiausia patyrė tikrą malonumą ir džiaugsmą, o svečiai galbūt atrado naują šokio pasaulį.