Ispanijos šimtmečiai fotografijose

Jeano Laurent’o fotografijos namai. "Barselona. Elgetaujantis mauras". Apie 1872 m.

Geografija tapo dar viena kategorija, kuria apibrėžiame tai, kuo gyvename čia ir dabar. XIX amžiui būdingas domėjimasis tolimomis šalimis, jų egzotiška gamta ir artefaktais yra vienas iš romantizmo epochos ar romantinės būsenos, kuri viena ar kita forma gyva iki šiol, bruožų. Praėjęs laikas ir tolimos vietos buvo ta įkvėpimo, kūrybinės kančios ir grožio erdvė, kurioje tarpo melancholiškieji tų laikų herojai – poetai, tapytojai, kolekcionieriai. Vilniaus paveikslų galerijoje vykstančioje XIX a. Ispanijos fotografijos parodoje pristatomi Lietuvos dailės muziejaus ir Ispanijos istorinio paveldo instituto rinkiniai. Pagrindinė ekspozicijos dalis – žymaus to meto fotografo Jeano Laurent’o fotografijos namų palikimas. Tarptautinė Laurent’o studijos sėkmė ir jo darbų populiarumas rodo jį buvus ir sumanų verslininką. Išnaudodamas technines fotografijos galimybes, jis tapo pagrindiniu to meto egzotiškų Ispanijos ir Portugalijos "vaizdų tiekėju" Europai, sėkmingai tenkinusiu užgimstančios buržuazijos vizualinių malonumų poreikį. Kartu Laurent’as buvo ir savotiškas Viduržemio kultūros ambasadorius, kurio fotografijos atkeliaudavo ir iki Lietuvos.

Baltose Chodkevičių rūmų salėse nusidriekia eilės rusvų pablyškusių praėjusio šimtmečio fotoatspaudų, kuriuose susilieja nostalgija, praėjusio laiko pojūtis, pirminis džiugesys progreso raida ir kartu – tikslus dokumentiškumas ar net šalta turistinio atviruko estetika. Pradėjusi istorinėmis miestų panoramomis, architektūros fragmentais, etnografiniais tipažais ir toliau tęsdama sentimentalios kelionės trajektorijas, atpažinsiu neseniai lankytas vietas, maršrutus ir dar kartą pakedensiu prisiminimus. Savo kelionių įspūdžiuose būtinai įrašyčiau, kad Ispanija – tai šventė, kuri visados yra su tavimi.

Kažkada gavau dovanų fotoalbumą su puikiais XIX a. ir šiandienos Budapešto vaizdais. Įžangoje buvo įrašas, jog praėjusio šimtmečio fotografijai vis dar rūpi objektas. Kai kurie Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojami darbai vaizduoja architektūros objektus: įspūdingas Ispanijos gotikos katedras, vienuolynus, koplyčias, fasadus, arkas. Karališkąją aplinką mena intymus saulės nušviestas princesės namų kiemelis Saragosoje, Vajadolido rūmų ar San Fernando vienuolyno kiemas. Končias rūmų fasadai gali stebinti netradiciniu kriauklių dekoru, o pasviręs Saragosos bokštas priminti mitinę Babilono legendą. Šiuose didžiųjų Ispanijos miestų atvaizduose svarbus istorinis tikslumas ir dokumentiškumas, architektūrinės detalės savitumas. To meto fotografas, atrodo, nevengdavo užlipti ir į bokštą ar į viršukalnę, nuo kurios atsivertų kuo platesnė miesto, prieplaukos ar aikštės panorama. Noras sudėti į kadrą kuo daugiau ir technologiniai žanro eksperimentai žavi plačiaformatėje Sevilijos panoramoje, kurioje prieplaukos poetika susipina su technologinėmis mįslėmis.

Kadangi dauguma čia eksponuojamų fotografijų priklausė Jeano Laurent’o studijai, būtų logiška tikėtis tam tikro abiejų rinkinių vientisumo ar panašumo. Tačiau Lietuvos dailės muziejaus ir Ispanijos paveldo instituto pristatytos kolekcijos šiek tiek skiriasi. Dauguma senąją Ispanijos architektūrą fiksuojančių fotografijų priklauso lietuviškiems rinkiniams. Atsiranda erdvės pamąstymams apie tuometinių kolekcionierių ir keliautojų estetinio domėjimosi objektus ar vertybinius sprendimus – gal ieškota kažko, kas artima vietinei architektūrai, šiaurietiškai nuotaikai? O koks buvo jų požiūris į patį fotografijos žanrą? Tuo tarpu Ispanijos rinkinyje – daugiau portretų ir modernios architektūros bei technikos paminklų. Šiuose darbuose juntamas XIX a. viduriui būdingas optimizmas ir tikėjimas technikos pažanga. Būdingi objektai – tiltai ir viadukai, kuriuose susilieja Romos laikus siekianti istorija ir to meto technikos atradimai – žmonijos evoliucijos paminklai. Tiltai užklojami naujais geležinkeliais, atidaromos naujos traukinių linijos, stotys laukia keleivių šurmulio ir garvežių bildesio. Prieš objektyvą nerūpestingai būriuojasi pirmųjų garlaivių įgulos, šalia monumentalių pakrantės švyturių iškyla išmontuojamas metalo konstrukcijų švyturys.

Turbūt intymiausia ekspozicijos dalis yra portretai. XIX a. Ispanijos valstiečiai čia tampa etnografiniais tipažais, reprezentuojančiais vieną ar kitą regioną. Būtent šioje dalyje išryškėja ir parodos eksponavimo strategijos privalumai. Kiekvieną fotografiją lydi trumpas komentaras: šiek tiek istorijos, šiek tiek geografijos ar lyrinė citata iš keliautojo užrašų. Taip ekspozicija ne tik išsamiai supažindina žiūrovą su Ispanijos istorija – tekstinės ir vaizdinės informacijos deriniai gali tapti dar vienu netikėtu atradimu, leidžiančiu tiesiog pafantazuoti, kokie gyvenimai, kokios istorijos galėjo slėptis už šių tipažų. Viena įspūdingiausių ir turbūt gražiausių parodos fotografijų, pavadinta "Sevilija. Cigarų sukėja (1862–1870)", vaizduoja moterį, pasipuošusią būdingu to meto Sevilijos regionui sijonu, skara, aukštyn sukelta šukuosena, rankoje laikančią vėduoklę ir žvelgiančią į šoną nuo objektyvo. Jos figūrą ir tvirtą laikyseną kompoziciškai įrėmina kolonos ir durų vertikalės, suteikiančios pozai monumentalumo ir pabrėžiančios charakterio kietumą. Prie nuotraukos esanti ištrauka iš kelionių aprašymo atskleidžia, kaip to meto fotografas keliautojas galėjo matyti moterį ir užfiksuoti jos įvaizdį. Autoriaus įspūdžiuose juntamas estetizuotas žavėjimasis cigarų sukėjomis ir jų aplinka: ryškūs dirbtuvės moterų apdarai, įvairiausių spalvų margumynas ir kibirkščiuojantys žvilgsniai. Stebėtoją užburia "nuostabiai gražūs veidai", kurie patraukia "kažkuo žavinčiu: tamsių akių žvilgsniu, antakių išlinkimu ar šypsena". Trumpame komentare telpa vaizdingas dirbtuvės ritualų aprašymas ir užuomina į asmenines istorijas: "Kiek šiose salėse neatskleistų meilės, išsiskyrimo, neišsipildžiusių lūkesčių ir vargo istorijų!" (fotografijos komentaras iš Edmond’o de Amici kelionės aprašymo). Maždaug tuo pat metu Europoje aukštesnio socialinio sluoksnio moterys pradeda garsiau kalbėti apie savo teisę balsuoti, užsiimti savarankiška veikla ir tiesiog būti akyvomis, nepriklausomomis visuomenės narėmis. Todėl įdomu, ar tokia fotografija galėtų koduoti socialines to meto nuotaikas. Ar tai tik egzaltuotas žavėjimasis egzotiškų kraštų moters grožiu ir etnografinio regiono buitinių ritualų pristatymas? Kita vertus, tvirta, išdidi sevilijietės poza ir komentaras leidžia modeliuoti aktyvios ir išdidžios moters tipažą. Socialinei fotografijai būdingas domėjimaisis kasdienės buities ritualais čia išreiškiamas tvirtos ir kartu puošnios amatininkės įvaizdžiu. Taigi poetiškas komentaras atveria netikėtų etnografinio atviruko perskaitymo galimybių. Panašiai, tačiau ir skirtingai reikšmės kinta kitoje Laurent’o studijos fotografijoje, pavadintoje "Mursija. Vežimas su ąsočiais (apie 1870)". Joje asilo traukiamo vežimo ir priekyje žingsniuojančio valstiečio beveik nematyti iš už didžiulių vandens ąsočių. Žemas rakursas pabrėžia indų apimtis ir svorį šalia vos įžiūrimos žmogaus figūros. Spalvingas buitinis realizmas ne tik iliustruoja kasdienius valstiečio buities ritualus, bet ir pasiūlo vaizdingų metaforų. Fotografijos komentaras – kiek netikėtas. Jame enciklopediškai pristatomas Mursijos regionas ir tiksli jo geografinė padėtis. Šitaip vaizdas tarsi atskyla nuo tekstinės dalies ir specifinę buitinę scenelę apibrėžia kaip iliustraciją geografijos žinynui. O atspaudui "Barselona. Elgetaujantis mauras (1872)" nestinga istorinės didaktikos – jis metaforiškai įvaizdina pergalės prieš maurus idėjas.

Lucien Lévy. "Burgas. Karališkoji ligoninė. Kiemo vaizdas". Apie 1880–1890 m.

Senosios Ispanijos fotografijos paroda ženklino Ispanijos kultūros dienų atidarymą Vilniuje. Patraukli ir reikšminga Lietuvos dailės muziejaus iniciatyva – pristatyti Europos fotografijos paveldą tęstiniame projekte "Sveika, Europa!". Ši paroda sėkmingai tęsia neseniai vykusių kitų fotografijų parodų ciklą Vilniaus paveikslų galerijoje. Kartu tokie renginiai įrodo, kad "tarptautiniai kultūriniai mainai" – tai ne vien kultūrinės biurokratijos klišė, bet ir populiarūs bei įdomūs projektai. Vilniuje kol kas dar neturime ispanų kultūros centro – Servanteso instituto, kuris centralizuotų ir inicijuotų kultūrinius projektus, užsiimtų edukacija ir taptų prieinamu ispanų kalbos mokymo centru. Tokie institutai jau sėkmingai veikia Varšuvoje, Krokuvoje, Budapešte ir daugelyje kitų Europos miestų. Todėl sveikintina visuomeninė Lietuvos–Ispanijos draugijos veikla. Ši draugija kasmet inicijuoja Ispanijos kultūros dienas Vilniuje. Šiųmetinio kino pavasario ir stambiųjų kino filmų platintojų repertuaras ar populiarūs šokio renginiai rodo didelį ispaniškai kalbančių šalių kultūros populiarumą Lietuvoje. Norisi pasidžiaugti, kad Lietuvos dailės muziejaus parodinės veiklos strategija aiškiai nukreipta į platesnę žiūrovų auditoriją ir aktyvią kultūrinę edukaciją.