Kriminalinių romanų skaitymo malonumai

Harlano Cobeno

Detektyvinės istorijos visame pasaulyje išgyvena atgimimą. Mūsų akyse gimsta naujos šio žanro atmainos, keičiasi pasakojimo būdas ir struktūra, herojaus tipas, socialinis pagrindinės intrigos kontekstas. Tačiau apie tai vis dar nepadoru kalbėti intelektualų draugijoje. Kodėl taip yra, savaitinio žurnalo "Polityka" puslapiuose svarsto antropologas, kultūrologas, eseistas Wojciechas Burszta. Jo straipsnį spausdiname sutrumpintą.

Kai pažįstamiems ar draugams tenka prisipažinti, kad mano mėgstamiausi kelioniniai skaitiniai yra kriminaliniai ir detektyviniai romanai bei trileriai, geriausiu atveju sulaukiu užuojautos, kartais jie sutrinka, bet dažniausiai iškart pakeičia pokalbio temą. Kiti vadinamosios populiariosios literatūros žanrai pamažu skinasi kelius į literatūrinius salonus: apie juos jau galima kalbėti, galima prisipažinti, kad esi skaitęs autorius, laikomus mikliais kasdienybės istorijų pasakotojais, ypač jei kuris nors iš jų sulaukia visada kūrinį sukilninančios ekranizacijos. Tačiau to vis dar nepasakysi apie nuotykių ir siaubo romanus. Galima susipažinti tik su klasika – Arthuru Conan Doyle’u (žinoma, jis vertinamas truputį iš aukšto), Raymondu Chandleriu, Agata Christie, Georges’u Simenonu, Kenu Folletu ir dar keliomis nusipelniusiomis kriminalinio romano aukso amžiaus figūromis. Apie naujausią šios rūšies literatūrą nerašoma.

Keista situacija: juk kažkas skaito tą literatūrą (tiražai nemeluoja), bet jos recepciją gaubia visiška žiniasklaidos tyla ir literatūrologų panieka. Man atrodo, kad tai platesnė (pirmiausia šiuolaikinės literatūros) problema, su kuria susiduria visi populiariosios kultūros žinovai ir kritikai. Vadinamosios aukštosios kultūros šalininkai vis dar negali suvokti išmintingo Hermanno Brocho pastebėjimo, kad "toną epochos stiliui suteikia genialūs kūriniai, tačiau jų keliamąją galią užtikrina vidutiniai". Protingai ir sąmojingai parašytoje Stepheno Kingo siaubo – kultūros reiškinio – panoramoje "Dance Macabre" kalbama apie 1950–1980 m. amerikiečių visuomenės baimes, manijas ir viltis. Anot Kingo, jei siaubo filmai ir knygos turi kokią nors visuomeninę vertę, "taip atsitinka dėl jų sugebėjimo sujungti tai, kas yra realu, su tuo, kas fantastiška, t. y. dėl mokėjimo kurti potekstes. Siaubas kreipiasi į masinę publiką, todėl šios potekstės dažnai turi visuotinės kultūros lygmenį".

Pagrindinė amerikiečių baimė

Visas didžiulis kriminalinio romano salynas akivaizdžiai skyla į amerikietišką ir europietišką teritorijas, nors gal netrukus teks išskirti ir atskirą Lotynų Amerikos, ypač meksikiečių, kriminalinę literatūrą. Amerikiečių trileriai ir kriminalai vis labiau skiriasi nuo europietiškų bent jau dviem požiūriais. Pirmiausia, nusikaltimo pobūdžiu. Jameso Ellroy’aus (veiksmas nukelia į 5-ojo, 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių Los Andželą), Michaelo Connely (knygos apie detektyvą Harį Bošą), Alexo Kavos (Niko Moreli ir Megės O’Del duetas), Karin Slaughter (Saros Linton ir Džefrio Toliverio duetas bei Džordžijos valstijos realijos) ar Harlano Cobeno (ciklas apie Mironą Bolitarį) knygose dažniausiai susiduriame su iškrypėliais, bepročiais ir rafinuotais sadistais, kurių veiksmai yra šlykštūs, siaubingi.

Tos knygos pirmiausia išreiškia pagrindinę amerikiečių baimę, susijusią su savo paties, vaikų ir artimųjų saugumu be galo individualizuotoje visuomenėje, kurioje išlikusios tik šeimyninių ryšių nuotrupos. Išskyrus Ellroy’aus ciklą, kuriame rašytojas gali sau leisti homoseksualistus vadinti "pidarais", afroamerikiečius – "suknistais juodžiais" ir pan., nes veiksmas nukelia į praeitį (tai geras pretekstas visiems personažams nuolat rūkyti cigaretes), beveik visi romanai, kurių veiksmas vyksta dabar, yra politiškai korektiški. Tačiau kaip tik todėl socialinis romano fonas būna visiškai nususintas ir pateiktas sterotipiškai. Čia nebūna netikėtumų, tik visąlaik reikia bijoti – kokia dar šlykštynė gims kurio nors nusikaltėlio galvoje?

Antrasis bruožas yra tobuli amerikiečių kriminalinių romanų dialogai, tačiau jų kontekstą kartais reikia kruopščiai atkurti. Skaitydami Cobeną, nustebę suvokiame, kad jokiame romane nepasirodo amžinas rekvizitas – knyga. Užtat personažai svaidosi filmų ir komiksų citatomis, pasitelkdami animacinių filmų personažus, atkuria amerikiečių popso klasikos fragmentus, niūniuoja country dainelių fragmentus. Žodžiu, jie yra visiškai panirę masinėje amerikiečių kultūroje. Ji yra ta terpė, kurioje jie gyvena ir kurios jiems visai pakanka. Juk jau seniai žinoma, kad iš tikrųjų amerikietiškumą lemia mokėjimas dalyvauti populiariosios kultūros koduose.

Kitų šalių skaitytojai kartais turi pasitelkti tokius šaltinius kaip Deniso Schecko "Amerikiečių populiariosios kultūros žodynas", kad teisingai suprastų, apie ką kalbama ir kodėl kalbama būtent apie tą, o ne apie kitą asmenį ar reiškinį. Aišku, dar prisideda sportas, sportas ir dar kartą sportas, dietos, senatvės baimė. Niūrios amerikiečių kriminalinių romanų intrigos yra juo baisesnės, juo normalesnis pasaulis, kuriam gresia Blogis, abejojantis kasdien puoselėjamu to pasaulio status quo.

Borisas Akuninas

Atskirą porūšį sudaro (tai taip pat amerikietiška specifika) teisės (Scotto Turowo, Johno Grishamo) ir medicinos (Robin Cook) trileriai. Kartais jie iškart kuriami kaip išbaigti kino scenarijai. Kitas fenomenas – Danas Brownas ir jo herojus Robertas Langdonas. Provokuojantis "Da Vinčio kodo" sumanymas interpretuoti religijos istoriją tiek sumaišties sukėlė todėl, kad romano veiksmas nukelia į Europą. Tik Europoje susiduriame su ilga "istorijos trukme", o ne su trumpos JAV istorijos įvykiais ir konjunktūra. Tai, ką Europoje (ir tik joje) daro Langdonas, galima pavadinti šiuolaikinės kultūros kodo laužymu. Brownas ir jo herojus tyrinėja nežinomą pagrindinių mitų istoriją, besisilepiančią už oficialaus šiuolaikinės kultūros fasado. Pvz., vienas tokių pagrindinių mitų mums sako, kad matriarchatas buvo prieš įsigalint vyrų valdžiai, o ne atvirkščiai.

Europoje vis blogiau

Pabėgimas į istoriją dažnai yra vienas iš būdų pagyvinti tradicinį kriminalinį romaną. Tai įrodo ir anglo Keno Folleto knygos. Pajutęs, kad išsisėmė šnipų tema, jis pasinėrė į XIX a. Anglijos realijas. Jo romanų puslapiuose iškylanti senoji geroji Anglija prašyte prašosi nostalgiškos ekranizacijos, nors šiuolaikinės pokolonijinės prozos skaitytojams ji kartu parodo, kokios milžiniškos permainos saloje įvyko nuo karalienės Elžbietos laikų. Verta pridurti, kad senojo žemyno autoriai atkuria praeitį tikroviškai, ne taip šaržuoja ir spekuliuoja kaip amerikiečiai, labai rūpestingai aprašo detales, nuotaiką ir rekvizitus. Didžiausias šios srities meistras –Borisas Akuninas.

Palyginus europiečių ir amerikiečių kriminalinius romanus, ryškėja skirtumai, nors apie europietišką kriminalinį romaną kaip apie vientisą reiškinį kalbėti sunku. Svarbus momentas yra 1989-ieji, kai Vakarams atsivėrė didelė Europos žemyno dalis ir jie susidūrė su visomis to atsivėrimo pasekmėmis, ne visada pageidaujamais žmonėmis ir jų vertybėmis. Nauji svetimieji iš Rytų ir tradiciniai svetimieji iš buvusių kolonijų kartu pradeda drebinti europietiškojo status quo pamatus, tad jie vis dažniau pasirodo kriminalinės intrigos fone ar net pirmame plane. Juos pastebėsime Henningo Mankello, Iano Rankino, Donnos Leon, Manuelio Velazquezo Montalbano ir Andrei Camilleri romanuose. Panašiai kaip ir visoje populiariojoje kultūroje, meninės ir estetinės kriminalinės prozos vertybės čia yra aiškiai pažymėtos ir kruopščiai saugomos.

Mankello knygų ciklo herojus komisaras Valanderis neslepia, kad pasaulis ritasi žemyn, o atvykėlių invazija baigia visiškai sugriauti gerovės, nuobodulio ir ramybės mitą. Gimsta nauja pavojų rūšis, pasiekianti net tolimiausius Šveicarijos kampelius, kur anksčiau niekad nieko nevykdavo. Italijoje įsikūrusios amerikietės Donnos Leon sukurtas žavusis komisaras iš Venecijos Gvidas Bruneti net neslepia, kad yra dvigubas ksenofobas. Pirmiausia jis nekenčia Pietų Italijos – kvailių ir mafijos irštvos (Gvido viršininkas – iš Palermo kilęs tipas), bet kartu jis su nerimu žvelgia, kaip Veneciją užplūsta skirtingų rasių emigrantai. Italijoje jiems gal ir atsirastų vietos, bet tik ne jo gimtajame mieste. Nepalankiai jis vertina ir prostitutes iš Rytų, nes jos (tiksliau, jų lavonai) žymi naują, ne patį geriausią, šalies istorijos etapą. Panašiai šiuolaikinę Ispaniją mato Montalbano ciklo herojus – privatus detektyvas Pepė Karvaljo. Ir jam atrodo, kad jo šalyje viskas genda, nes atsirado pernelyg daug svetimų. Barselonos, visada konfrontavusios su sostine Madridu, gyventojas Karvaljo su siaubu stebi, kaip jo miesto kataloniškumas virsta tik mitu. Keičiasi ne tik virtuvė ar vynas, bet ir gyvenimo būdas bei gyventojų rasė.

Nuvykus į Siciliją, tik rašytojo fantazijoje egzistuojantį Vigatos miestelį, kuriame dirba komisaras Salvo Montalbano (beje, labai mėgstantis skaityti… Montalbano knygas), neliks abejonių, kad jo gyvenimo ritmą dabar jau lemia ne tik mafija. Įdomus yra Montalbano kelionės į pajūrį aprašymas. Kadaise čia gyvenę išdidūs arabai dabar vėl kolonizavo šį kraštą ir pavertė jį emigrantų šiukšlynų bei įtartino biznio vieta. Šių dienų Edinburge, po kurį mus vedžioja inspektorius Džonas Rebusas, įtarimų kelia nelegalūs emigrantai (atvykstantys čia kaip turistai). Jie keičia miestą, griauna jo architektūrą, atmosferą, nuotaiką taip, kad Edinburgas darosi panašus į nusikaltėlių miestą Glazgą. Neseniai Edinburge per metus įvykdavo šešios žmogžudystės, o Glazge – keliskart daugiau, bet dabar jų skaičius abiejuose miestuose suvienodėjo, tad nesunku suprasti inspektoriaus Rebuso nuogąstavimus. Jo pasauliui taip pat atėjo galas.

Donna Leon

Dar kitaip politinių Europos permainų ir jų visuomeninių bei kultūrinių lūžių sukeltas nerimas, netikrumas ir laikinumas atsispindi rusų kriminaliniame romane. Geriausias pavyzdys būtų Aleksandros Marininos romanų herojė Anastasija Kamenskaja. Jos dėka susipažįstame su Maskvos – šių dienų miesto–hibrido gyvenimu. Kova tarp to, kas sena ir nauja, vykstanti sostinės gatvėse ir jos gyventojų galvose, tėra pretekstas pasvarstyti apie Rusijos ateitį, jos etosą ir garbę. Marinina rodo savo visuomenę, jau peržengusią vartojimo kultūros slenkstį, tačiau vis dar besiilginčią didžiosios idėjos, kuri suteiktų jėgų gyventi naujoje realybėje. Pedagoginio savo romanų tikslo autorė nesistengia nuslėpti, jį atspindi ir jos romanų psichologizmas: darboholikė Kamenskaja, nors yra graži, o jos gyvenimas – sėkmingas, neturi laiko ištekėti. Kai tai pagaliau atsitinka, šeimyninis gyvenimas susideda iš labos nakties palinkėjimų vyrui ir bendro kavos gėrimo…

Tikrą furorą sukėlęs Borisas Akuninas bėga į istoriją. Pagrindinis jo personažas – protingas caro valdininkas Erastas Fandorinas – labai primena XIX a. rusų prozos herojus. Akuninas tobulai imituoja tą pasaulį. Jis yra kūrėjas-imitatorius, nes remiasi mūsų egzotikos ilgesiu. Skaitytojai mėgsta senti kartu su savo savo herojais, o Akunino knygos suteikia jiems tokią galimybę – jo knygų veiksmas nukelia į praeities dekoracijas.

Didvyriai pavargo

Vis dėlto europietiškas kriminalinis romanas vis labiau panyra į socialines realijas ir išreiškia baimes, kurias kruopščiai slepia oficialiosios suvienytosios ideologijos. Tos baimės dažnai vyniojamos į raminančių multikultūrinių deklaracijų žodžius. Kitaip nei amerikiečių kriminaliniai romanai, tai nėra optimistinė literatūra. Mįslės įminimas, kaltininko sugavimas ir grįžimas į išeities tašką šiuose romanuose jau nebe toks svarbus. Didvyriai pavargo, bet ne nuo įtempto iškrypėlių gaudymo, o nuo gyvenimo pasaulyje, kurį vis mažiau supranta. Jis tampa jiems svetimas, netikras, nemalonus.

Gal net būtų galima tvirtinti, kad mums – Leon, Montalbano ar Mankello skaitytojams, mėgėjams, gerbėjams – ši literatūra suteikia ir estetinio malonumo. Mes mėgstame šią proto gimnastikos rūšį – gerai papasakotos istorijos skaitymą, laikome ją savotišku žinių apie pašaliniams neprieinamus dalykus šaltiniu.

Man patinka Stepheno Kingo suformuluotas populiaraus meno apibrėžimas: tokio meno kūrinio vartotojai gauna daugiau nei investavo. Jis kalbėjo ne apie investuotus į knygos pirkimą pinigus, o apie gana miglotą lūkesčių sąvoką. Populiarioji literatūra turi nuspėti mūsų lūkesčius. Ne tam perkame Rankino ar Slaughter knygas, kad jas perskaitę pagalvotume, kad mus apgavo, nes produktas – kitoks nei tikėjomes (kad ir meilės romanas).

Kriminalinių romanų skaitytojas yra lankstus, jis žino, kad autorius stengiasi jį sudominti ne tik intriga. Skaitydami mes išsikapstome iš savo lūkesčių kokono ir atsiveriame kitiems knygoje esantiems aspektams. Čia ir slypi skaitymo malonumas, apie kurį rašė Roland’as Barthes’as.

Egzistuoja savotiškas susitarimas tarp kriminalinių romanų rašytojų ir skaitytojų. Rašytojai žino, kad romanų mes trokštame daugiau, nes jau prisirišome prie personažo, veiksmo vietos ir pasakojimo būdo. Todėl ir reikalaujame tęsinio, nes norime, kad tai nesibaigtų.

Ar taip masiškai gimstanti ir masiškai vartojama literatūra, atnešanti tokį didelį pelną gamintojams, turi ką pasakyti apie šiuolaikinį pasaulį? Ir kuo ji remiasi? Verta grįžti prie Kingo ir poteksčių. Ir kriminalinių, ir siaubo romanų skaitytojai gali įsižiūrėti į vilkolakio, vampyro ir kitus archetipus ne kaip į mitinius personažus, bet kaip į beveik realius herojus. Jie kartu su rašytoju keliauja po blogio pasaulį, bet tai nėra nuasmenintas blogis, jis turi konkrečius veidus ir sutinkamas konkrečiose vietose.

Tad kriminaliniai romanai yra tarsi du postmodernistiniai patiekalai viename. Pirmiausia juos skaitome tam, kad mūsų protas mankštintųsi stengdamasis įminti mįslę. Tačiau svarbu ir tai, kad mes susitapatiname su sodriais personažais, jų akimis pažvelgiame į savo pačių pasaulį.

Kriminalinių romanų herojai neapsimetinėja, todėl galime laisvai atsiduoti jų žavesiui, nes ir mums patiems nereikia apsimetinėti. Kriminalinė literatūra pateikia daug interpretacijos galimybių, kurios išplečia knygos lauką. Šių dienų detektyvai jau nebesiklauso Mozarto ir Liszto, jie klausosi džiazo ir roko, nes dažniausiai yra iš tos kartos, kurios jaunystė sutapo su septintuoju dešimtmečiu. Ano pasaulio nostalgija yra stipri.

Parengė Kora Ročkienė