Pirmasis

Yra ko pasimokyti

Atbalsiai po Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro gastrolių Varšuvoje

Skirmantė Valiulytė

iliustracija
Varšuvos didžiajame teatre
M. Raškovskio nuotraukos

Šių metų kovo 10 ir 12 dienos Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui taps įsimintinos ilgam. Po 17 metų pertraukos vėl gastroliuota Varšuvos didžiajame teatre, sulaukta didžiulio publikos dėmesio, aukšto Lietuvos operos teatro meistriškumo įvertinimų. Liudininkai, turėję progos patys įsitikinti lietuvių spektaklių sėkme Varšuvoje, su pasididžiavimu žarstė komplimentus mūsų operos trupei, solistams, parodytųjų spektaklių – operų "Lokys" ir "Žydė" – kūrėjams bei dirigentui. Komplimentai – ne iš piršto laužti. Tą liudija ir netrukus po Vilniaus operos Varšuvoje pristatytų spektaklių Lenkijos spaudoje pasirodžiusios kritikų publikacijos. Keletą atsiliepimų siūlome ir mūsų skaitytojams.

Trumpai aptardamas abu Varšuvos didžiajame teatre pristatytus spektaklius Józefas Kańskis laikraštyje "Trybuna" rašė: "Svečiai iš Vilniaus Didžiojo teatro scenoje pristatė du veikalus: nacionalinę šiuolaikinę kūrybą reprezentuojančią ir kartu šiandien beveik pamirštam "didžiosios istorinės operos" žanrui priskirtiną žymaus lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus operą "Lokys" bei kadaise labai populiarią (taip pat ir Lenkijos scenose) Jacques’o F. Halévy operą "Žydė".

Šiurpiu fantastiniu Prospero Mérimée pasakojimu… pagrįsto "Lokio" muzikiniame audinyje įdomiai susilydo stilizuoti įvairių epochų ir kultūrų bruožai – nuo Musorgskio ar net Mahlerio įtakos iki minimalizmo elementų bei lietuvių folkloro intonacijų ir ritmo. Muzikos privalumus išryškino puikus atlikimas diriguojant jaunam talentingam dirigentui Martynui Staškui. Nuostabiai skambėjo choro scenos, vaidmenis gražiai perteikė Vladimiras Prudnikovas, Inesa Linaburgytė, Audrius Rubežius bei liaudies dainininkė Veronika Povilionienė. Kūrinio dramaturgijai sėkmingai skleistis padėjo išmoninga ir labai gyvybinga Jono Jurašo režisūra.

Visgi gerokai ryškesnį įspūdį paliko "Žydės" pastatymas. Garsiam vokiečių režisieriui Günteriui Krämeriui, jau anksčiau sukėlusiam sensacingų vertinimų savo Halévy operų pastatymais Vienos ir Metropolitano operose, šleikščią melodramą… visai paprastomis priemonėmis pavyko paversti sukrečiančia šiuolaikine tragedija, viena vertus, kaitrinama amžino antisemitizmo ir religinio fanatizmo, kita vertus – žiaurios netolerancijos tarp skirtingas tikybas išpažįstančiųjų. Režisieriaus idėjas puikiai realizavo lietuvių artistai. Įspūdingai skambėjo Martyno Staškaus dinamiškai ir preciziškai vadovaujamas Vilniaus teatro choras ir orkestras, o solistų, kuriems kompozitorius patikėjo efektingas, bet labai sunkias partijas, gretose ypač sužibėjo jauni dainininkai – kunigaikštytės Eudoksijos vaidmenį sukūrusi Regina Šilinskaitė bei Edmundas Seilius (princas Leopoldas). Puikiu balso skambesiu žavėjo sudėtingą kardinolo de Bronji partiją atlikęs Vladimiras Prudnikovas (gyvenime jis – Lietuvos kultūros ministras!), o įžymus tenoras Viktoras Aleškovas sukūrė jaudinantį žydų auksakalio Eleazaro vaidmenį. …Tai buvo vienas iš labiausiai pritrenkiančių spektaklių, matytų per pastaruosius sezonus Didžiajame teatre." (Józef Kański "Nuostabus ministro bosas", "Trybuna", Nr. 68, 2005 03 22)

iliustracija
"Žydė"

Lenkų muzikos kritikas Jacekas Marczyńskis abiem vilniečių spektakliams skyrė atskiras recenzijas. Beje, "Lokiui" kliuvo ir komplimentų, ir kritikos: "Vilniaus operos viešnagė Varšuvoje įrodė, kad ir mažame krašte gali gyvuoti didi muzika. Tik gaila, kad jos nepavyko pristatyti deramu teatriniu lygiu.

Iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro turėtume pasimokyti, kaip palaikyti savo kūrėjus. Teatro repertuare puikuojasi net trys Lietuvos kompozitorių sukurti darbai. Tuo tarpu mes tenkinamės Moniuszko eksploatavimu, nes ketinimai imtis Szymanowskio ar Pendereckio traktuojami kaip neregėta rizika. Mūsų teatrai vengia šiuolaikiškų operų, tą įrodo ir ką tik Zygmunto Krauze’s pabaigta opera "Iwona, księżniczka Burgunda" ("Ivona, Burgundos kunigaikštytė") pagal Gombrowiczių. Neseniai atlikta koncertinėje scenoje Paryžiuje, pastatymo Varšuvos scenoje ji vis dar laukia.

Lietuvių kūrėjų situacija šiuo požiūriu žymiai palankesnė. Kompozitoriai sugeba sukurti tinkamų kūrinių teatrui, jų muzika įdomi, palankiai vertinama Europoje. Bronius Kutavičius pripažintas ne tik Lietuvoje, jo "Lokys", sukurtas pagal garsiąją Prospero Mérimée novelę, atvežtas į Varšuvą.

Jeigu šį kūrinį būtų parašęs Vakarų autorius, jis tikrai būtų plačiai aptarinėjamas ir garsinamas. "Lokys" yra šiuolaikinio mąstymo pavyzdys – ne operos, bet muzikinio spektaklio, kuriame sakytinis žodis toks pat svarbus kaip šiuolaikiškai traktuojama arija ar iš liaudies kūrybos pasisemti motyvai. Kutavičius atsiskleidė kaip teatro žmogus, nors nerašo supaprastintos, sceninį veiksmą iliustruojančios muzikos. Nepaisant taupiai naudojamų priemonių, orkestro partija yra turtinga, įdomiai skamba ir jai lygiavertis choras. Iš pažiūros kuklioje muzikoje iš tiesų yra gausu turtingų sąskambių, o visuma taikliai susišaukia su Mérimée novele.

iliustracija
Bronius Kutavičius ir Martynas Staškus

Lieka tik apgailestauti, kad kompozitoriaus nepalaikė vilniečiai spektaklio statytojai. Juk "Lokys" yra savitas siaubo žanro muzikinis kūrinys. Veiksmas rutuliojasi paslaptingame dvare, paskendusiame tarp lietuviškų miškų. Smulkmenas žiūrovas įžvelgia palaipsniui, iš pažiūros normaliam gyvenimui įsisukant į vis smarkesnes audras. Režisierius Jonas R. Jurašas nuo pat pradžių taip audringai įtraukia į veiksmą, kad po dešimties minučių jau niekas nebegali nustebinti. Turbūt tik todėl, kad jam nepavyko sukurti apgalvotos visumos." (Jacek Marczyński "Lietuvių promocijos menas", "Rzeczpospolita", Nr. 60, 2005 03 12, 13)

"Žydę" tas pats J. Marczyskis recenzavo lygindamas su spektaklio pastatymu Vienoje ir primindamas įdomias politines paraleles. Aktualizuodamas spektaklio idėjinę pusę bei šiuolaikiškumą, jis nešykštėjo gerų žodžių ir operos atlikėjams.

"Net nuobodžią XIX a. klasiką galima paversti šiuolaikišku, patraukliu spektakliu. Tą įrodė vokiečių režisierius Günteris Krämeris, pastatęs Vilniuje Halévy "Žydę". Lietuvių teatras mums parodė vieną įdomiausių pastarųjų metų pastatymų.

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui Günteris Krämeris patikėjo savo "Žydės" pastatymą, 1999 m. sukurtą Vienos "Staatsoper". Pakeista daug detalių, bet pagrindinė inscenizacijos mintis liko ta pati. XV a. Konstancoje besirutuliojantis istorinis veiksmas perkeltas į mums artimesnius laikus. Romantiniu pasakojimu apie Rachelę, įsimylėjusią klastingą krikščionį Leopoldą, perteikiama tragiška žydų tautos, per amžius nerandančios saugios vietos pasaulyje, patirtis.

Apie Günterio Krämerio Vienoje statytą spektaklį diskutuota visoje Europoje, dar daugiau aktualumo jam suteikė realybė: šiuo metu Austrijoje į valdžią atėjo nacionalintinė Jörgo Haiderio partija. Žvelgdami į imperatoriaus kariauną šlovinančius ir sveikinančius Konstancos gyventojus, kuriuos Krämeris pakeitė grėsminga iš žydo Eleazaro besišaipančia minia, kai kurie vieniečiai galėjo atpažinti pačius save prieš šešiasdešimtį metų. Kitiems tai buvo lyg įspėjimas apie kiekvieną iš mūsų galinčius apnikti antisemitizmo demonus.

Günteris Krämeris nevengia brutalumo. Operą jis papildė nebyliu prologu, tiesiog primenančiu, kad persekiojamas Eleazaras prieš kurį laiką neteko sūnų – jie buvo nužudyti. Laužą, ant kurio finale Eleazaras turi sudegti kartu su dukra, pakeitė elektros kėdė. Scena, kai Eleazaras, dainuodamas savo ariją, ruošiasi mirčiai, – nuostabiausias operos muzikinis fragmentas. Paskui nuosprendis įvykdomas žiūrovų akivaizdoje. Po penkerių metų Krämerio inscenizacija atrodo dar įdomesnė, nes jos nebelydi ano meto politinės diskusijos ir įvykiai (Vienoje Eleazaro vaidmenį atlikęs amerikiečių tenoras Neilas Shicoffas, Haiderio partijai atėjus į valdžią, atsisakė dainuoti Austrijoje). Šiuo požiūriu šiandien "Žydė" – ne tik spektaklis apie antisemitizmą, jis atskleidžia ir dviejų skirtingomis religijomis grįstų pasaulių nesantaiką. O tai mums dar aktualesnė tema.

iliustracija
Grimo kambaryje

Be to, Günteris Krämeris kartu su scenografe Isabele Glathar parodė, kad šiuolaikiniam teatrui sukurti pakanka kuklių priemonių. Visai nebūtina nuolat keisti dekoracijas, kuriomis taip mėgaujasi mūsų vietiniai operos reformatoriai. "Žydės" statytojams pakako pusračio, veiksmo vietą nusakančio drobinio horizonto ir didžiulių žaliuzių, dalijančių sceną į du atskirus pasaulius. Dar – poros stalų ir kėdžių. Nors Halévy muzika – paprasta ir jai stinga dramatinės įtampos, iš kelių elementų galima sukurti per tris valandas trunkantį patrauklų reginį.

Statytojus palaikė lietuvių teatras, geras orkestras, guviai diriguojamas Martyno Staškaus, pavyzdingai dainuojantis choras ir stiprus, tolygus solistų kolektyvas – nuo prityrusio boso Vladimiro Prudnikovo, šiuo metu ir kultūros ministro, iki karjerą tik pradedančio daug žadančio jaunimo (Regina Šilinskaitė ir Edmundas Seilius). O tokį tenorą kaip Viktoras Aleškovas (Eleazaras) vertėtų sulaikyti Varšuvoje ilgesniam laikui." (Jacek Marczyński "Šių dienų netolerancija", "Rzeczpospolita", Nr. 61, 2005 03 14)

Po sėkmingų gastrolių Lenkijoje Nacionalinis operos ir baleto teatras intensyviai ruošiasi naujam pastatymui. Šį kartą vėl pasirinkta klasika – Giuseppe’s Verdi "Likimo galia". Ją kartu su lietuvių režisiere Dalia Ibelhauptaite stato tarptautinė komanda: jaunas britų scenografas Gilesas Cadle,as viena žymiausių amerikiečių šviesos dailininkių Mimi Jordan Sherin, Paryžiuje dirbantis lietuvių drabužių dizaineris Juozas Statkevičius ir iš Pietų Afrikos kilęs choreografas Arthuras Pita. Spektaklį diriguos Gintaras Rinkevičius.

Į premjerą teatras kviečia balandžio 8, 9, 16 ir gegužės 7 d.