Pirmasis

Pilietinė pozicija: menas be prižiūrėtojo – menas be ateities

Agnė Narušytė

iliustracija
Mindaugas Navakas. "Trys didžiosios nesavarankiškos" prie ŠMC. 1994 m.

Kai savaitraštis "7 meno dienos" Nepriklausomybės atkūrimo penkioliktųjų metinių proga man pasiūlė aprašyti pilietiškumo patirtis nepriklausomoje valstybėje, iškart supratau, kad reikia atsisakyti. Mat žodis "pilietinis" pas mus veda tiesiai į politiką, o ji gadina gyvenimo skonį. Šiaip jau, jei pavyksta laiku neįjungti televizoriaus ar radijo, neskaityti svarbiausių šalies dienraščių ir neaptarinėti vakarykščių naujienų su bendradarbiais, gyvenimas yra puikus. Truputį biurokratinio (dabar sakoma – vadybinio) darbo, krūvelė vertimų (reikia juk užsidirbti pragyvenimui), o visą kitą laiką galima skirti, pavyzdžiui, straipsnių čia paminėtam ar kitiems kultūros leidiniams rašymui; naktimis dar galima ir ką nors rimčiau patyrinėti (t.y. dirbti mokslinį darbą). Niekada nenuobodu, nes šioje virtualioje visuomenei nereikalingų darbų erdvėje nuolat grumiasi įvairiausios idėjos, o jų tėkmę kasdien palaiko susitikimai su panašiai nuo pragmatiškos tikrovės atitrūkusiais piliečiais. Visa kita yra tarsi ne čia ir tarsi netikra.

Tačiau kartais šią malonaus atsiribojimo sieną pramuša kitokio, matuojamo piniginiais ir galios vienetais, gyvenimo garsai – politika ima ir pasigirsta – lyg kas būtų netikėtai įjungęs televizorių. Štai kultūros ministras, duodamas pavyzdį visiems Lietuvos vyrams (ar sekdamas jų pavyzdžiu), nepripažįsta savo vaikų. Kai kurie politikai kritikuoja prezidentą už tai, kad jis nevyksta į Maskvą atidengti paminklo kitam politikui, pražudžiusiam tūkstančius lietuvių. Teismas pripažįsta buvusį prezidentą kaltu dėl, kaip supratau, Tėvynės išdavimo, bet jo nenubaudžia. Kažkoks prokuroras atsisako kelti bylą laikraščiui, kurstančiam neapykantą žydams, homoseksualams ir visiems kitaminčiams, ir paskelbia, jog ten spausdintos karikatūros – vos ne meno kūriniai. Ir nors kalbama, kad labai sparčiai auga ekonomika, kultūrai pinigų skiriama tiek, kad reikėtų nuolat mažinti kultūros darbuotojų (tai dabar vyksta Trakuose) ir kultūros reiškinių skaičių. Žinoma, patogiausia kuo nors užsikimšti ausis arba išjungti tą naujienų televizorių ir vėl pasinerti į virtualų pasaulį, kuriame pinigai ir galia nėra svarbiausias dalykas ir kuriame tikresnis įvykis yra kieno nors parašyta taikli mintis. Taip paprastai ir darome – turime šitą laisvę. Bet šią savaitę tapo akivaizdu, kad Lietuvoje ypatingai sukruto jėgos, siekiančios apriboti ne tik kultūrinių reiškinių skaičių, bet ir raiškos laisvę, kad ir kaip neįtikimai tai skambėtų.

Jau kelias savaites buvo rengiamasi Šiuolaikinio meno centro teismui. Pagaliau kovo 7 d. tas teismas įvyko, tik jis buvo panašesnis į farsą. Vadinamąją "konferenciją" vedė Lietuvos dailininkų sąjungos (toliau LDS) pirmininkas, o garbaus amžiaus prelegentai skaitė šiurkščių patyčių kupinas kalbas, smerkiančias ŠMC veiklą. Pavyzdžiui, Giedrius Kazimierėnas nešvankiai įžeidinėjo ŠMC dirbančias moteris, o Arvydas Stanislovas Každailis apie šiuolaikinį meną rašančius kritikus pavadino "prijaučiančių menotyrininkų choreliu". Bet net ir tai nuskambėjo kur kas švelniau nei jo prieš ketverius metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos seminare Nidoje ištarta frazė, kad kritikės – tai parsiduodančios ponios ir panelės (visa tai rašau kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną!). Spektaklis buvo skirtas salėje sėdėjusiems dabartiniams ir buvusiems Kultūros ministerijos atstovams. Vėliau mėginta nebalsuojant prastumti rezoliuciją, kuria reikalaujama, kad Ministerija imtųsi griežtų priemonių, bet nepavyko, nes išreikalavus, kad būtų balsuojama, rezoliucija balsų daugumos nesurinko. Turint omenyje, kad organizatorių intencijas sužlugdė ŠMC palaikančiųjų chorelis ir alkoholis, tuo būtų galima ir baigti. Bet prisiminus šio rašinio pretekstą – penkiolika nepriklausomos valstybės metų – tampa aktualus vienas dalykas. LDS "konferencijoje" buvo tiršta nostalgijos sovietinei praeičiai ženklų.

Dabartinė į Europą besiorientuojanti kultūra čia vadinta "svetima" ir buvo galima suprasti, kad "savas" yra buvęs sovietinis mūsų kultūros variantas. Apgailestauta, kad prapuolė į troškimų objektą – ŠMC pastatą – anais laikais sudėti 300 000 rublių (kieno? nejaugi dabartinės LDS, kurios narių sąraše nėra žymiausių viduriniosios kartos menininkų?). Pats renginys panėšėjo į tarybinių laikų partinius susirinkimus, apie kuriuos galima pasiskaityti ideologinės prievartos tyrinėtojų darbuose: visa organizacija pagal scenarijų svarsto nusižengusio piliečio elgesį ir jį pasmerkia. Tam pasitelkiami neigiami kritikų atsiliepimai (kažin, ar pritars Erika Grigoravičienė, kad jos "ideologinės deklaracijos", anot Každailio, buvo panaudotos siekiant išardyti Šiuolaikinio meno centrą), dalyvauja valdžios atstovai… tik vienas skirtumas – nepriimta rezoliucija. Iš tos nepriimtos rezoliucijos pacituosiu vieną nuostatą, kuri ir pastūmėjo susimąstyti apie ketinimus apriboti laisvę: "Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija privalo vykdyti šiuolaikinio meno centro veiklos priežiūrą" (kursyvas mano). Ir tai sako menininkai, kurie ne taip seniai (tik prieš penkiolika metų) tokios priežiūros siekė atsikratyti, nes nuo jos patys buvo nukentėję. Kodėl jiems vėl prireikė prižiūrėtojo?

Atrodo, kad kai kurie LDS nariai tiesiog nesijaučia saugūs naujajame meno kontekste, kuris yra žymiai įvairesnis. Todėl ir kyla pagunda kokiais nors metodais, dažniausiai su prievartos prieskoniu, tą kontekstą palenkti sau, padaryti taip, kad visi mąstytų ir kurtų teisingai (LDS požiūriu). Gerai prisimenu, kad tarybiniais laikais, kai prižiūrėtojas veikė nepailsdamas, buvo koktu nuo žodžio ir veiksmų nelaisvės. Kai kartą per istorijos pamoką man teko pasakoti apie savanorišką Lietuvos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos, prie kiekvieno iš vadovėlio iškalto sakinio pridėjau žodelį "atseit". Po poros metų to žodžio nebereikėjo, jau buvau jį visai užmiršusi ir nenorėčiau, kad jį vėl tektų įtraukti į apyvartą. O netrukus, matyt, prireiks. Jei mano kritiškos pastabos apie ŠMC parodas (o jų, turiu pripažinti, nevengdavau) gali būti panaudotos kaip argumentas naikinant šią instituciją, tuomet aš nebegaliu kritikuoti, t.y. sakyti, ką galvoju, nes galiu kam nors pakenkti (o tai nėra kritikos tikslas). Negaliu kritikuoti ir įtakingų kūrybinių sąjungų narių, nes tuomet jie, pasinaudodami valdžios suteikta privilegija skirstyti kultūros lėšas, sumažins nepaklusnių kultūrinių savaitraščių skaičių. O kad dėl tų pačių priežasčių negalima reikšti jokios kritikos Ministerijos veiklos atžvilgiu, visiems seniai aišku.

Čia jau galima brėžti žodžio laisvės ribas. Tos ribos dar labiau susiaurėtų, jei atsižvelgus į LDS – tik vienos iš mažiausiai keturių organizacijų, galinčių pretenduoti į parodines ŠMC erdves (dar yra Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos AICA Lietuvos sekcija), – rekomendacijas būtų imtasi priežiūros ir vietoje solidžios institucijos įkurtas kultūros Gariūnų turgus. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų gyvenimas, jei grupelė žmonių, turinčių teisingumo, moralės ir nacionalinės kultūros sampratos monopolį, prižiūrėtų, kaip mes dirbame.

Simboliška, kad kovo 11-oji švenčiama šio ideologinio "cunamio" fone. Valstybė gimė kartu su žodžio ir raiškos laisve. Ta iš pradžių svaiginusi laisvė vėliau tapo kasdienybe, jos naujumas ir vertė truputį nusidėvėjo. Ir štai jau kyla minčių apie šiokios tokios nelaisvės susigrąžinimą. Labai ačiū, ponai lygiausieji tarp lygių, bet man jos nereikia.

Agnė Narušytė

iš ŠMC veiklai prijaučiančių (nors ir kritiškai) menotyrininkų chorelio