Dailė

Baltieji iškilumai

Danutės Gražienės estampų paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Ramutė Rachlevičiūtė

iliustracija
Danutė Gražienė. "Kaip gražiai leidžiasi saulė". 2005 m.
L. Miklaševičiūtės nuotraukos

Eidama į Danutės Gražienės personalinę estampų parodą, nelabai tikiuosi, kad būsiu nustebinta. Nors ir žinau, kad ji – nuolat, ne priešokiais dirbanti, nenuilstanti kūrybinga ir produktyvi, prestižinėse užsienio grafikos parodose dažnai dalyvaujanti menininkė, iki šiolei sėkmingai išvengusi savos kūrybos tiražavimo. Tačiau tokie šiuolaikinio intensyvaus meninio gyvenimo dėsniai. Dailininkas nuolat privalo rodytis, šmėžuoti, netgi prisiversdamas, save nuolat tiražuoti, kad tik neužmirštų parodų lankytojai, rengėjai ir recenzentai. Nepristatyta televizijoje personalinė paroda dažnam žiūrovui krebždina mintį, kad gal tos parodos ir iš viso nebuvo. Todėl, nors ir labai norisi, sunku patikėti, kad visgi yra žinomų autorių, kurie rengia ne parodas-ataskaitas už tą ar kitą laiko tarpsnį, o turi pasakyti ir parodyti kažką naujo. Be to, šiek tiek ramina tai, kad personalinė paroda buvo surengta ne pernai, o prieš penkerius metus. Išminties, saiko ir talento Danutė niekad nestokojo, bet ką gali žinoti?

Atmintyje sūkuriuoja grafikės kelerių metų senumo ciklai: "Fragmentai", "Miesto fragmentai". Jos daugiaplanės švelniai absurdiško, siurrrealistiško miesto, gamtos scenerijos, aptirpusių figūrų, pusfigūrių ir ženklų fragmentai įsiminė su retsykiais estampuose "apsigyvenusiomis" pavienėmis Henriko Nagio, Algimantaus Mackaus, Henriko Radausko ar kitų poetų eilėraščių eilutėmis. Taigi Danutė Gražienė atlieka ir naudingą edukacinį darbą – išlukštena kokią poezijos eilutę, apgyvendina savo kūrinyje ir įsimeni abu drauge. Estampas "Miesto fragmentai" (2000) atmintin įmūrijo A. Mackaus eilutes: "Esi tiktai mažytė nereikšminga dulkė Paukščių tako, snaigė sniegynui krintanti, suledėjusios miglos kristalo atšvaitas, kuri pradėjusi žėrėti jau dingo".

Po galais, kaip smagu klysti. Šiemetinė Danutės Gražienės personalinė paroda "Lietuvos aido" galerijoje nušvito naujumu, baltumu ir pritrenkė iškiliai lakštuose besipuikuojančiais reljefais. Kokie iškilumai! 2000 m. personalinėje parodoje matyti grafikos lakštai dažnai atrodė kaip aklinos į žiūrovą atgręžtos mūro sienos su netikėtai prasivėrusiais langeliais (tą periodą mena dabartinės parodos estampas "Kiemas", 2003). Jis ir kiti du yra dailininkės pamėgtų mauruotos, užsistovėjusios kūdros žalumo ar pažaliavusio vario atspalvių. Šie keli darbai dar primena, kokia Danutė Gražienė buvo prieš porą metų.

O 2004 ir 2005 m. (!) sukurtuose šiemetinės parodos estampuose somnambuliški personažai, regis, pakirdo iš savo slogučių, išlindo iš akligatvių, uždarų kiemų ir išsiveržė į erdvę, šviesą, finišo tiesiąją, t.y. į horizontalų frizą. Į išilgintą šoninę navą, vaiskų perregimą koridorių ar tunelį. Dviem aukštais eksponuojami juostos pavidalo lakštai puikiai dera tarpusavyje tarsi skirtingos to paties lakšto dalys. Aklinos labirinto sienos nugriuvo, dėl baltumo jos pasidarė perregimos, tarsi ištirpo ir liko tik koks nors vienas nuo architektūros atsiskyręs piliorius ar jo reljefiška iškyša, piliastras ar statramsčio briauna, niekur nevedanti laiptų aikštelė, įduba. Kaip sumani savo lakštų architektė, ji kvadrate arba popieriaus juostose išryškina vertikalias linijas, o horizontalias maskuoja, kad pabrėžtų figūrų nesvarumo ir kybojimo erdvėje įspūdį. Ne tamsus uždaras kiemas ar jo prieigos, ne nyksmo ir stygiaus pasaulis, kaip anksčiau, o perregima vaiski balta ir tuščia erdvė, kurioje nežinia kur prasidėjęs ima ir nežinia kaip pasibaigia architektūrinis intarpas. Mažytės fabulinės raižytos scenos: atskiri paveiksliukai tampa dar mažesni nei anksčiau ir dažniausiai pastumti į pašalius. Jų ankštose kamarėlėse, balkonėliuose, langeliuose vyksta tęstinis veiksmas. Įžambiai nusklembti ir artimi geometrinėms formoms "inkliuzai" balto reljefo fone tokie savaimingi, kad visai nesvarbu, ar jie suplanuoti iš anksto, ar įšoko iš kokios ankstėlesnės spausdinimo klišės, suraikytos į mažus gabaliukus.

It skruzdėlyne klajojusios gatvių bei kiemų labirintų figūrėlės, nepraradusios savų apybraižų išraiškingumo, išsirikiavo viena už kitos tarsi voroje. Tiksliau pasakius – ne figūros, o greičiau personifikacijos, įkūnijančios kažkokias nujaučiamas, bet sunkiai ištariamas abstrakčias sąvokas. Nors nenunyko kai kurių figūrų skruzdėliškumas ("Žmonės be vietos I", 2004), kiti lengviau ar sunkiau nusakomi zoomorfiniai pavidalai, kartais iki jų ženklo, piktogramos supaprastintos formos, tačiau nunyko Danutės Gražienės namų vaiduokliškumas, teikęs jiems panašumo su "skrajojančiais olandais". Atsirado daugiau erdvės ir baltumos. Ir reljefo. Grafikos lakšte "Šiaurėje" (2004) šmėkšteli poezijos eilutė: "Mes esam žvėrys negyvenamoj saloj, suvaryti nematomų lankų, strėlių ir iečių. Niekas mums neatsiuntė išsigelbėjimo laivo." Šįkart, regis, Nyka-Niliūnas?

iliustracija
Danutės Gražienės parodos fragmentas

Išsirikiavusios figūros, nukreipusios žvilgsnį vienon pusėn, mena kažkokias Danutei žinomas dvasinės piligrimystės formas. Jos tarsi maldininkai – keliaujantys kiekvienas pats sau, nekreipiantys dėmesio į kitus, bet traukiantys ta pačia linkme ("Debesys", 2004). Ši piligrimystė, tarsi dvasinio gyvenimo kulminacija, mistinė palaimos ir apvalymo iliuzija, yra išaugusios ir vis tebeaugančios dailininkės meninės savimonės, meninės mąstysenos liudijimas. Prisimeni Antoine’o de Saint Exupery kažkada dažnai cituotus žodžius: "Mylėti – tai nereiškia žiūrėti vienam į kitą, bet žiūrėti ta pačia kryptimi."

"Kaip gražiai leidžiasi saulė" (2005). Į besileidžiančios saulės spindėjimą žvilgsnius nukreipusios figūros visa savo esybe susitelkė ir paniro į adoraciją. Oranžinį paplokščią saulės diską stebiu pati, bet pramaišiui stebiu, pasitikrinu, kaip nustėrę nuo gamtos grožio tai daro adoratoriai iš lakšto. Menininkė sugeba pritraukti, sulaikyti, valdyti žiūrovo žvilgsnį, priverčia stabtelėti ir pasinerti jos darbų stichijon.

Jos reljefiški lakštai galėtų būti priskirtini vadinamajai captinei dailei. Toks menas, kuris tik "capt" žiūrovą – ir sudirgina jo čiuopimo, lytėjimo pojūčius. Reljefą norisi perbraukti ranka. Lakštai eksponuojami be stiklo, nes jis imtų ir nesurąžinamai suspaustų Danutės lakštų reljefingumus. Glotnus popierius menininkės rankose – tarsi lengvai formuojama ir greitai kietėjanti masė. Retsykiais jis atrodo baltas lyg alebastras ar kone peršviečiamas ir trapus lyg kalėdaitis. Šen bei ten išsidėstę spontaniškos ekspresyvios raižybos "inkliuzai" suteikia savaimingumo, šnekučiuojasi su baltutėlaičiu popieriaus reljefu – stangriu, tauriu ir glotniu. Prorečiais šiltu ir minkštu lyg dramblio kaulo reljefas ar medaus korys. Tačiau reljefą ji išgauna tarsi ne iš popieriaus, o iš porceliano, marmuro klinties, grafito. Stebiuosi ir mėginu įsivaizduoti, kaip ji tvarkosi su džiūvančiu popieriumi, kas atsitinka, kol vyksta džiūvimo misterija. Reikia turėti tikrai ypatingų valios įgūdžių ir darbo spartos, geležinės kantrybės ir atkaklumo, kad išmoktum taip valdyti popierių. Jos tiražuojamos grafikos darbai atrodo tarsi tikri unikumai, sunku patikėti, kad jai pavyksta (ir kaip jai pavyksta) tą reljefą pakartoti. Reljefas magiškai veikia ne tik Danutę, bet ir kolegą grafiką, žiūrovą. Dailininkai svarsto, kaip tai įmanoma. O aš prisimenu reljefo "apsėstą" Romą Viesulą, jo personalinę juodų ir baltų iškilumų parodą Vilniuje, Dailės parodų rūmuose.

Autorę visada kūrybiškai jaudina paties spausdinimo procesas, technologinių ieškojimų šėlas, pridedantis savas korektūras. Danutė tobulintis būryje nemėgino, todėl į kūrybos stovyklas niekad nevažiuodavo. Visas technikas ir technologijas atrasdavo pati. Nuo studijų Dailės akademijoje pamėgusi metalo technikas, ypač cinką, darydavo bandymus, eksperimentuodavo pati sau viena. Atrado įvairias natūralias medžiagas, žolių pieną, kuris gali net aitriai kvepiantį laką pakeisti. "Kas man pakliūva į rankas, vis galvoju, kur galima pritaikyti." Atrado ji ir natūralias aliuminį ėsdinančias, nuodijančias medžiagas ir daugelį kitų. Eksperimentuoja lyg kokia liaudies chemikė, savamokslė technologė. "Kol gyvenau ir dirbau, tol bandžiau. Nusiskinu karpažolę ir mąstau, gal ją kur galima būtų pritaikyti. Maišydavau, fiksuodavau, ėsdindavau viską, kas tik į rankas pakliūdavo. Ką naudoju, kaip naudoju, greit pamirštu, nes neužsirašinėju. Bet kai reikia, ima ir atsigamina." Daugelis eksperimentų atsirado norint paskubinti laiką: kartais reikia tris mėnesius terliotis, kol norimą efektą išgausi. Bet grafikė tiek laiko ir kantrybės neturi, tai ima ir paspartina procesą, kol sutrumpina iki trijų dienų. Nemėgsta ir sveikatą gadinančių medžiagų – užtenka, prisikvėpuota, prisiuostyta iki valiai. Todėl ir ieško, kas azoto rūgštį vario ėsdinime pakeistų. Sena patarlė: tik protingas žmogus pajėgia suprasti ir save patį, ir tai, ką daro. Todėl Danutė ir sako: Ilga, ilga, ilga diena... nebūna.