Paveikslo laikas

Tatjana Diščenko. Iš ciklo "Renesanso sapnai"

Kasdienybės ritmas nepaprastai įtraukia. Kiekvieną rytą tarsi sinchroniškai šokantys šokėjai skirtinguose rajonuose, namuose, butuose imame atlikinėti vienodus ritualus. Kojos iškeliamos iš lovos, lūpos pamerkiamos į energijos teikiančio gėrimo puodelį, vanduo apgobia kūną, paskui dėmesį pasiglemžia rytinės žinios, vaikai, nekantrūs skambučiai ir kiti svarbūs – nesvarbūs dalykai, į kuriuos susigeria ir ima tirpti naujos dienos mums skirtas laikas. Iš svaiginančios rutinos trumpam "išjungia" tik netikėta akistata su kitokiu tempu, kitokia erdve. Pasiilgusieji tokio susidūrimo dar gali spėti aplankyti Vilniaus grafikos meno centro galerijoje "Kairė–dešinė" eksponuojamą Tatjanos Diščenko grafikos darbų parodą. Leiskite neskubriam žvilgsniui paklysti kruopščiai išpieštuose miniatiūriniuose peizažuose ir patirkite visai kitu ritmu pulsuojantį, kartais rodos vos vos judantį estampų laiką.

Tatjanos Diščenko paroda pavadinta "Renesanso sapnai". Su praeities epocha Tatjanos darbus sieja daug kas, o ypač kitoks slenkančio laiko suvokimas. Grafikos darbo procesas paverčia grafiką žmogumi, išgyvenančiu kitą laiką, kai palinkęs ties plokštele jis gali valandų valandas medituoti baksnodamas miniatiūrinį vaizdą. Nors grožėdamasis estetiniu atspaudo patrauklumu ir jauti baugią pagarbą begalinei kantrybei bei įnirtingam kruopštumui, grafikos poezija yra ta, kad tau (žiūrinčiajam) neteks patirti to amžino laukimo, su kuriuo grafikos darbas buvo sukurtas. Įsivaizduokite dailininką, kantriai piešiantį smulkiausią piešinį, paskui kantriai perkeliantį jį ant plokštelės, paskui kantriai ją raižantį, zulinantį (grafikų kalba kokybiškas darbo procesas apibūdinamas taip: "prasėdėjau kėdę"), paskui tiksliai matuojantį laiką, kol plokštelė mirksta nuodingoje rūgštyje, paskui vieną, antrą, trečią kartą spaudžiantį ją po presu, paskui laukiantį, kol popieriaus lakštas su atspaudu išdžius (nejučia imi galvoti, kad fotografiją turbūt bus išradę nekantrūs grafikai). Paprastiems mirtingiesiems, t.y. ne grafikams, toks lėtas laikas jau seniai prarastas, likęs praeityje, kaip ir Renesanso epocha. Tačiau Tatjana Diščenko gali ne tik išgyventi praeities laiką, bet ir įstabiai perkelti į savo darbus.

Tatjanos Diščenko kūryba turi savitą, labai nuoseklią kryptį. Jau kelinti metai iš eilės dailininkė vis surengia po parodą, kurioje išplėtojama viena tema, daugybe pavidalų išskleidžiama viena subrandinta idėja. Du naujausios parodos darbai jau buvo eksponuoti metinėje grafikų estampo parodoje. Visi kiti atspaudai rodomi pirmą kartą. Daugumos šios parodos estampų koloritas panašus. Oforto, akvatintos, rezervažo technikomis atliktuose darbuose mainosi melsvai pilki padūmavusio miško atspalviai. Tik keliuose atspauduose "suliepsnoja" ryškūs kitų spalvų akcentai. Dailininkės žvilgsnis judrus. Vieni jos darbų motyvai atrodo tarsi stebimi per mikroskopą, kiti – nutolę nuo mūsų už mylių. Pagrindiniai motyvai – laivai, peizažai, audinių, pastatų dekoro ornamentai, architektūrinės detalės, augalai, faktūros, atskirų objektų studijos. Jie dailininkės ekslibriuose, miniatiūrose, atvirukuose ir didesniuose estampuose dažnai naudojami ir pamėgti. Tik šį kartą Tatjanos darbuose nėra žmonių, juos pakeitė pagal bizantišką kanoną sustingę angelai.

Atsirasti "Renesanso" darbų ciklui impulsą davė Pierro della Francesca, Masaccio, Giotto, Bellini tapyba. Ji, anot dailininkės, atrodo labai grafiška. Ir nors parodos estampų kompozicija, motyvai, perspektyva turi nemažą dozę renesansiškumo, vis dėlto tai nėra tik atsitiktinė formos stilizacija. Dailininkei artimas ankstyvojo Renesanso tapytojų erdvės suvokimas, nuoširdus dėmesys personažams, detalėms, fragmentams, linijos ir dėmės santykio paieškos. Todėl renesansiškų atspindžių galima įžvelgti ir ankstesniuose Tatjanos Diščenko darbuose. Iš dalies tai yra būdingi jos kūrybos bruožai, išskiriantys ją Lietuvos grafikos kontekste. Jos darbuose vaizdai realūs, tačiau su švelnaus naivumo prieskoniu. Ji dėmesingai piešia kiekvieną fragmentą ir patalpina jį į keistą nerealią atmosferą. Rodos, kūrinio erdvėje nevyksta jokia drama. Grafikių Eglės Vertelkaitės ar Birutės Zokaitytės darbuose net į subtiliausius nėrinius visada įsipina keista "trileriška" ir drauge kasdieniška atmosfera, Tatjanos darbuose įsivyravusi ramybė. Čia laikas sustingęs. Jeigu Tatjanos estampai staiga atgytų, jie neturėtų jokio pratęsimo. Niekas neįvyktų. Nebent laivas pasisuptų ant bangų, vėjas sušiurentų medžių lapus, angelas lėtai krustelėtų sparnais, o apvalus vaisius nuriedėtų per paveikslo plokštumą. Tobulas, amžinas štilis, kuriame praeities ritmu skamba viola da gamba grojami garsai... Tačiau dabar jau ateina eilė pasistengti žiūrovui. Yra vienas žiūrėjimo į klasikinės grafikos darbą dėsnis: į jį galima žiūrėti atidžiai arba nežiūrėti iš viso. Nes probėkšmais mestas žvilgsnis, kuriuo esame įpratę rūšiuoti kasdien mus pasiekiančią vizualinę informaciją, yra tuščias. Grafikos kūrinys mėgsta dėmesį. Be jo niekada neatversi subtiliuose niuansuose užkoduoto pasaulio.