Dailė

Montažo paradoksai

Vokiečių fotografo Wolfgango Zurborno paroda "Prospekto" galerijoje

Ramina Jurėnaitė

iliustracija
Wolfgangas Zurbornas. "Kelnas". 1989 m.

Vilniaus Goethe’s institutas, tęsdamas pažintį su šiuolaikine Vokietijos fotografija, "Prospekto" galerijoje pristato Wolfgango Zurborno (g. 1956), gyvenančio ir dirbančio Kelne, kūrinius.

Parodoje rodomas vienas autoriaus ciklas "Dressur real" – spalvingos montažinės fotografijos. Anot parodos atidaryme kalbėjusio autoriaus, jis semiasi motyvų iš tikrovės, bet vėliau transformuoja juos remdamasis siurrealizmo tradicija. Šiuos motyvus autorius randa visur: ir Šiaurės Reino-Vestfalijos miestuose, ir Berlyne, Zalcburge, Paryžiuje, Amsterdame, Geteborge, Niujorke, San Franciske, Los Andžele. Zurborną domina tik urbanistinė aplinka. Joje jis nukreipia žvilgsnį ne į įžymius, įsimintinus statinius, o į tai, kas visur panašu ir unifikuota. Kiekvienas motyvas kuriant montažą yra fragmentuojamas, tačiau kai kuriose fotografijose šie tikrovės fragmentai lengvai atpažįstami ir atrodo realūs, kasdieniški (pavyzdžiui, "Maudykla Neuenahre" (1997) ar "Kelnas 2000").

Savo darbuose autorius atkreipia dėmesį į atsitiktinai susiformavusias groteskiškas situacijas ir savo kompozicijose dar labiau išryškina jų paradoksalų komizmą. Fotografijoje "Karlsruhe 2000" – antikos skulptūros replikos: galiūnas su vėzdu, rodos, ruošiasi įmušti įvartį į iš statybvietės tinklo susidariusius vartus. Kai kur siurrealistinė nuotaika išgaunama montažo būdu jungiant fotografuotas scenas su ištapytomis koliažinėmis detalėmis ("Berlynas 1998", "Kelnas 1989", "Bottrop 1999"). Kituose kūriniuose tikrovės motyvai taip aktyviai transformuojami, kad fotografijos primena abstrakčias kompozicijas ("Calais 1995" ar "Salzburg 1997"). Zurbornas visur akcentuoja urbanistinės reklamos persunktos aplinkos nenatūralumą. Kartu jį domina tikrovės suvokimo nevienareikšmiškumas, įvairios jos interpretacijos, kuriose atsiranda vietos ir fotografo kaip menininko savivalei.

Eksponuodamas savo parodas Zurbornas atsisakė chronologinio principo, negrupavo nuotraukų ir pagal motyvus ar dydžius. Jis sąmoningai vengė pasakojamosios struktūros, siekė nevaržomo vaizdų srauto įspūdžio. Šis srautas atrodo dinamiškas lyg sparčiai besikaitaliojantys per automobilio ar traukinio langą matomi vaizdai. Šios fotografijos ne tik dėl savo ryškių signalinių spalvų, bet ir dėl pačios motyvų traktuotės atrodo margos, linksmos, žaismingos. Šis improvizuotas linksmumas gal netgi kiek paviršutiniškas.