Poetės vardu

Birutė Marcinkevičiūtė spektaklyje "Poetė" D. Matvejevo nuotr.

Ar galėtų Salomėja Nėris patikėti savo vėlyva ir visai kitokiam laikui priklausiančia antrininke? Turbūt galėtų. Atrodo, jog aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė ir pati jos dienoraščiuose, neramiame būde, keistuose likimo vingiuose rado savo antrininkę. Kai trapi aktorė kuklia juoda suknute pasirodo šviesos spindulyje, kai dar negali įžiūrėti jos bruožų ir didžiulių akių, gali įsivaizduoti, jog šitaip prie eilėraščio slenksčio stodavo ir pati Salomėja. Atsidurdavo savo pasaulio ir gyvenimo už jo tarpduryje, kad už nugaros palikusi visus ją garbinusius ir teisusius tautiečius atsiduotų popieriuje išlietai aistrai ir dvejonėms.

Menų spaustuvės Kišeninėje salėje pradėtas rodyti Marcinkevičiūtės spektaklis pagal Salomėjos Nėries eilėraščius nepaprastai tinka šiai pilkai erdvei, atstojančiai tai tarsi akliną būstą, tai blausios gatvės mūrus. Tokia erdvė sukaupia, net prislopina norimus reikšti jausmus – paverčia juos asketiškais ir priverčia ne tik mus, bet ir pačią aktorę gyventi žodžio bei emocijos ritmu. Sakytum, erdvė gyvena kartu su aktorės intonacijomis ir balso tembro spalvomis, kurios besikeisdamos įtikina ir besikeičiančiu Salomėjos likimu: poetę tai užlieja laimės ir džiugesio ekstazė, tai sukausto vienatvės pojūtis, tai staiga ji pratrūksta kovos ir ryžto nusiteikimu. Sienos tampa ir šilumos išsiilgusio kūno glėbiu, ir pavojaus nuojauta, o vienintelė intymiausiomis akimirkomis užsideganti lempa – dienoraščio drauge ir slapčiausių potyrių bendrininke.

Žinoma, "Poetėje", vos valandą su trupučiu trunkančiame poezijos spektaklyje, visai nereikia ieškoti Salomėjos Nėries biografijos posūkių. Turbūt ne toks buvo ir atlikėjos sumanymas – ne nubrėžti poetės gyvenimo liniją, o greičiau išsakyti tas nuojautas, kurios kiltų skaitant pačius poetės tekstus. Tačiau tie gyvenimo posūkiai lyg tarp kitko išdavikiškai praslysta tai viename, tai kitame aktorės skaitomo dienoraščio puslapyje, suskamba nuosekliai išdėliotų eilėraščių kompozicijoje. Aktorė tarsi derina dvi poetes – kūrėją ir moterį. Tą, kuri gyveno realiai, tarp realių žmonių, ir tą, kurios neapčiuopiamas, galbūt vis kitoks, kiekvienam individualus paveikslas galėtų susiformuoti skaitant eiles. Autentika, realumas, konkretaus laiko pojūtis atsiranda girdint balsus tų, kurie Salomėja didžiavosi ir ją peikė. Tarsi lašas po lašo šie balsai – ploni, duslūs, visokie – dabar liudijantys anuometinį literatūrinį idiotizmą, o pačiai poetei reiškę ne tik įvertinimą, bet ir nuosprendį, skverbiasi į spektaklio audinį kaip jo neramumo, draminės atomazgos nuojauta. Ir tarsi jiems atsakydamos drąsėja poetės intonacijos, juos įveikdamas ar jų nepaisydamas laisvėja poetės žodis, jausmas. Iš kovos (čia, spektaklyje, atkaklesnės ir labiau vidinės), iš nujaučiamos, įsivaizduojamos vienatvės, kurios niuansai įgyja ne tik žodinę, bet ir plastinę išraišką, daugumai eilėraščių suteikiančią dar ir skirtingų emocinių būsenų pavidalą, ir dėliojamas Salomėjos paveikslas. Einama nuo meilės prie praradimų, nuo jaunystės prie brandos, nuo tvirtybės ir tikėjimo iki nusivylimo ir išsekimo. Balsas tai švelnėja, tai aštrėja, trapi figūrėlė skleidžiasi ir gūžiasi, sukasi ir stingsta, kol tarsi atiduodama duoklę naujiems idealams ir įsisukusi į kovą su neįveikiamais vėjo malūnais staiga tikriausiais jausmais užlieja poemos apie Staliną eilutes...

Režisierė ir aktorė nesistengia pernelyg dramatizuoti ar savaip interpretuoti Salomėjos Nėries gyvenimo vingių, jos poetikos pokyčių. Tūkstančius kartų girdėtos chrestomatinės eilės spektaklyje randa naują ir gyvą skambesį – kiekvienas eilėraštis, atrodo, gyvena tik jam skirtoje šiame įsivaizduojamo, nujaučiamo poetės pasaulio kertelėje ir todėl įgyja labai konkrečią, greičiau dialogišką nei monologišką kreipinio intonaciją. Ši pokalbio, noro būti išklausytai ir išgirstai intonacija ir suteikia spektakliui savotiško intymumo bei konkretumo. Atrodo, jog Marcinkevičiūtė pati matuojasi poetės gyvenimo rūbą, tačiau ne ją sureikšmindama, o jos eilėms bandydama suteikti nelygią, kartais pernelyg moteriškai drąsią, kartais moteriškai trapią ir pažeidžiamą prigimtį. Spektaklis apsisuka it koks atminties ratas, pabaigoje poetę vėl grąžindamas prie dviejų pasaulių slenksčio...