Literatūra

Kalės tranzitas

Anja Snellman. Mama ir kalė. Vilnius, "Mintis", 2004, 284 p.

Leidykla "Mintis" nesenai išleido vienos iš skaitomiausių viduriniosios kartos suomių rašytojų, parašiusios per 15 romanų, Anjos Snellman romaną "Mama ir kalė". Viršelyje teigiama, jog knyga yra "šiuolaikinis Europos romanas", o autorė gilinasi į moters seksualumą bei vyro ir moters santykius.

Romano intriga. Turime persikelti į dabartinę Suomiją (ir pakeisti viršelio apibūdinimą "šiuolaikinis Europos romanas" į "šiuolaikinį Skandinavijos romaną"), tiksliau, į Helsinkį, kur pagrindinė romano veikėja Merė Bergman biochemijos radioaktyviųjų medžiagų laboratorijoje užtinka savo vyrą smaginantis su laborante šiaudų spalvos plaukais. Šiuo lūžio tašku debiutuoja iš karto trys personažai: minėtoji Merė, jos vyras Ahtis ir Merės varžovė Mana Kaiponen. Merė ryžtingai nutaria perkelti savo seksualumą į fantazijų sritį. Ji nutaria skirtis (ją palaiko vaikai, ypač vyresnioji Titamarė) ir išeiti iš darbo. Tuo pat metu į knygos sceną įžengia Merės ir Manos motinos, nes moters seksualumą kartais lydi ir motinystė. Ši tema netaps pagrindine, tačiau sėkmingai šliauš per visą romaną.

Šiaip ar taip, pradinis išsiskyrusios Merės gyvenimo etapas yra kartus: ji priversta persikelti pas tėvus, gerti raminamuosius vaistus ir slopinti šeimyninio gyvenimo prisiminimus. Atrodo, autorė supranta situacijos dramatiškumą ir stengiasi kiek galėdama įtaigiau pavaizduoti išsiskyrusiųjų išgyvenimus. Merę nervina besibučiuojančios porelės ("Ir kodėl Helsinkyje pilna porų, kurios vidury baltos dienos siurbiasi vieni kitiems į lūpas?"), jos kančia palieka sielą ir įsikuria kūne ("Net vaistininkė vaistinėje pakelia akis nuo vaistų vartojimo instrukcijos, užjaučiamai pažvelgia į Merę ir sako: "Skyrybos yra kelio atšaka, o ne praraja"). J. Updikeas yra sakęs: "Vyras niekada nesužinos, kiek daug moteris gali iškęsti pavydą, pažeminimą, paniką, išdavystės jausmą. Perėjęs per tokią mėsmalę, vyras subyrėtų į gabalus..." Snellman žino, kad Merė nesubyrės, todėl ramiai leidžia jai patirti kai kuriuos išsiskyrusios moters nepatogumus. Tiesa, poskyrybinės dramos pradžioje Merė, užuot leidusi viską užgydyti laikui, padaro keletą akivaizdžių klaidų:

a) per dienų dienas galvoja, kaip gauti įrodymų, kad Mana nemoka išminkyti geros kvietinės tešlos, juk Ahtis mėgsta namie keptus sviestinės tešlos pyragėlius, ypač ragelius su pelėsiniu sūriu;

b) skaito knygas apie skyrybas;

c) nuolat žiūri į veidrodį, be to, "žiūrėdama į veidrodį jaučia kiekvienus metus, kiekvieną antsvorio kilogramą, dantų plombą, prakaito lašą".

Matydamas tokią Merės kančią, skaitytojas priverčiamas pamiršti savo skausmingą kasdienybę bei užduoti sau keletą klausimų. Ar yra išeitis? Kodėl būtent Merei skirta tokia lemtis? Kas kaltas? Kur padaryta klaida? Atsakymas paaiškėja vėlesniuose knygos skyriuose: pagrindinis dramos kaltininkas "vyro ir moters santykiai" (konkrečiai buvęs sutuoktinis Ahtis).

Taigi A. Snellman pasirodo kaip tikra "vyrų ir moterų rolių" specialistė. Merė atlieka tipišką moters vaidmenį: dirba laborante, rūpinasi vaikais ir verda valgį. Dramos kaltininkas Ahtis yra vyras, todėl jam lemta būti klestinčios farmacinės kompanijos, kuriančios "Viagrą" moterims, direktoriumi. Ahtis tipiškas suomis, sporto rūmuose žaidžiantis kėgliais, reguliariai besilankantis saunoje ir su draugu Kulervu geriantis alų.

A. Snellman turi ir vieną novatorišką idėją ji nesitenkina Ahčio kaip vyro vaidmeniu, o jo personažą sėkmingai išnaudoja švietėjiškiems tikslams. Ahčio paskaitų ištraukas rašytoja paverčia miniatiūriniu seksologijos vadovu. Ši kūrybinė strategija padeda nušauti du zuikius: išplėsti skaitytojų amžiaus grupę (pasisekimo galima laukti ir paauglių auditorijoje) bei pagyvinti naratyvą. Skaitytojas romane "Motina ir kalė" gali tikėtis rasti tokias pamatines sąvokas kaip testosteronas ir estrogenas, reprodukcijos organų skirtumai, moterų orgazmo trukmės svyravimai, Bažnyčios susirinkimų ir sėklos sąsajos ir pan.

Stereotipinis pasakojimas apie meilę ir pavydą, sujauktus jausmus ir Suomijos socialinę aplinką įgyja dinamikos, kai 139-ajame puslapyje pasirodo šuo (kalė Ema), pradedantis keisti ne tik naratyvo kreivę, bet ir sumautą Merės gyvenimą. Kai pro pirmojo aukšto langą Merė pastebi į ją nukreiptas šuniškas akis, lyrinis užpildas išsenka ir prasideda dramatiški įvykiai. Likusioji knygos dalis, o ir Merės gyvenimo pasikeitimai apstulbina skaitytoją savo vizualine jėga. Mes patiriame, kad šuo jau žengė pirmą žingsnį Merės link. Dabar viskas jos rankose. Ir Merė nepraleidžia savo gyvenimo šanso. Štai laimę nešančios paprastos eilutės: "Esu kaimynystėje gyvenanti patikima vidutinio amžiaus moteris ir dienos metu už sutartą mokestį vedžioju šunis Helsinkio mieste. Kreipkitės 792709". Vėlesni įvykiai parodys, kaip Merės raštelis transformuosis į meilę Toniui.

Perskaičius knygą, lieka neaišku, kodėl rašytoja ją pavadino "Motina ir kalė". Reikia manyti, kad sakydama "motina" autorė turi omenyje Merę. Tačiau knyga lyg ir paneigia šią hipotezę Merė knygoje aprašoma daugiau kaip senelė. Merės vaikai Titamarė, Rija ir Rekas senai suaugę, o ji pati nuolat rūpinasi anūku Sampu. Likusį trečdalį romano dominuoja Merės ir Manos motinos. Tokiu atveju knygą reikėtų pavadinti "Motinos ir kalė". Visgi taikliausias knygos pavadinimas būtų "Kalė motina". Viena vertus, dėl to, kad knygos pabaigoje kalė Ema atsives šuniukų, antra vertus, jos dėka Merė gims naujam gyvenimui su Toniu išplauks į kelionę kruiziniu laivu.

Pasak A. Snellman, knygos yra kelionės. "Noriu padėkoti žmonėms ir bendrovėms, kurių pagalba ir žinios padėjo šiai kelionei įvykti..." Paskutiniuose puslapiuose matome ir Merės kelionę. Ji išplaukia nauju "Feria Carneval" laivu.

Merė remiasi į laivo kraštą. Tonis uždeda ranką Merei ant pečių. Merės akys sutinka jo žvilgsnį ir jie pasibučiuoja. Kvaištelėjęs senis. Ei, juk niekas taip nesako. O gal sako? Ką gal žinoti, gal ryt vėl sakys?

Ar neiškeliaus "Motina ir kalė" į nupigintų knygų lentyną?

Šarūnas Monkevičius