Įtaigiai apie Leoną Striogą

Leonas Strioga. Vilnius, Dailininkų sąjungos leidykla, 2004, 136 p.

Jau keletą metų iš eilės Lietuvos knygos meno konkursuose tarp trijų pagrindinių ir dešimties paskatinamųjų premijų atsiduria dailės leidiniai. Ženklas, rodantis stiprų ir nemažtantį leidyklų, sudarytojų, knygos dailininkų, kitų rengėjų profesionalumą, gerą spaudos kokybę bei tai, kad dailės pristatymai turi ir šiokių tokių pranašumų, palyginti, pvz., su literatūrologijos ar muzikologijos knygomis. Šiemetiniame konkurse 2004 m. II premija paskirta Eugenijui Karpavičiui už meno albumo "Leonas Strioga" apipavidalinimą. Tekstas ir sudarymas – Giedrės Jankevičiūtės, išleido Dailininkų sąjungos leidykla.

Sudaryti dailės albumą, t.y. nustatyti jo struktūrą, teksto ir reprodukcijų proporcijas, jų išdėstymo tvarką ir kartu neprarasti estetinės leidinio išvaizdos vientisumo nėra lengva. Ypač sunku paruošti leidinius apie šiuolaikinius, gyvus menininkus ir jų kūrybą. Ne paslaptis, kad šiuo atveju teksto autoriui ir sudarytojui bei knygos dailininkui tenka derintis prie kūrėjo pageidavimų, skonio, noro knygoje daug aprėpti ir viską išpasakoti. Būna, kad nesikiša, nors viena akimi vis tiek žiūri, kaip tvarkomasi. Kiti apsimeta esą neutralūs, bet netrukus jau kimba, imasi patys diktuoti knygos sandarą. Geriausia, kai išlaikoma pusiausvyra, o galutinį žodį taria tie, kurie už leidinį pasirašo autorystės ženklu. Manau, kad L. Striogos albumas taip ir atsirado.

Pastarųjų metų dailės leidiniai rodo, kad jų sudarymo požiūriu einama įvairiais keliais. Vienu atveju pasitenkinama tik bendru įvadiniu tekstu, tampančiu rašytine albumo reprodukcinės dalies "galva", o autoriaus žodis ir kiti tekstai paliekami knygos pabaigai (pvz., albumas apie Valentino Antanavičiaus kūrybą). Kitur tekstams panaudojami jau senokai publikuoti kritikų straipsniai, pristatantys menininką (albumas apie Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrybą), arba pasiremiama kombinuota leidinio struktūra, iš sudarytojos ir kitų autorių tekstų sukomponuojamas dailininkės pristatymas (G. Jankevičiūtės knyga apie skulptorę Kseniją Jaroševaitę).

L. Striogos albumo žiūrėjimas ir skaitymas prasideda netikėtai: nuo gyvenimo ir kūrybos datų chronologijos. Netikėtai, nes dažniausiai ši knygos dalis nukeliauja į knygos pabaigą, į priedus, kuriuos paprastai skaito ir jais domisi kritikai, meno istorikai. Sudarytojos pasielgta netradiciškai ir, sakyčiau, etiškai: pirmiau žinios apie kūrėją, svarbiausių jo gyvenimo faktų apžvalga, o tik paskui kūrybą vertinantys žodžiai. Perskaitai apie L. Striogos gyvenimą ir žengi toliau. O ten jau kalbama apie tai, ką jis padaręs. Pati albumo struktūra padeda susivokti. Ji paprasta ir lakoniška, vaizdžiai tariant – švari, skaidri, nesuvelta, gerai akompanuojanti aprašomos kūrybos savybėms. Penki sudarytojos tekstai apie kūrybą gana trumpi – tokie, kokių reikia atitinkamam laikotarpiui ar stilistikos kaitai apibūdinti. Skaitančiajam svarbu, ką jie sako. Į mano atminties sferą nusėdo daug L. Striogos kūrybos, puikių jo meninio gyvenimo faktų, palyginimų. Kiti L. Striogos kartos skulptoriai knygoje pristatomi ne dėl jų kūrybos vienalaikiškumo, bet dėl jų naujoviškumo lietuvių skulptūros kontekste. Radau subtiliai užčiuoptas bendrąsias meno tendencijas, pvz., glaustą intarpą apie "trikampių staliukų" pasirodymą prie bendrųjų skulptūros tendencijų. Nepaneigsi, kad buvo laikas, kai tokie staliukai ne tik atspindėjo buitį, bet ir siejosi su meno tendencijomis. Pagaliau gražiai pastebėta, kad L. Strioga yra skulptorius puantilistas, vienintelis Lietuvoje sugebantis kirvuku iškapoti medyje Seurat stiliaus taškelius ir brūkšnelius! Daug kur cituojamas L. Striogos dienoraštis ar jo skulptūrų komentarai natūralia autentika papildo autorės pastabas. Nors teksto nedaug, gerai, kad kūrybos vertinimai nepateikiami kaip galutinė, užveržianti kitokį galvojimą ir nuomonę mintis. Kas jau kas, o L. Striogos skulptūros turi aplink save didžiulį prasmių lauką, kuriam aiškinti ir vertinti gali būti panaudoti įvairiausi interpretavimo būdai – nuo poetinio žodžio iki semiotikos.

Leonas Strioga. "Tikras autoportretas"

Ši knyga pasitarnaus pavyzdžiu rengiant panašių leidinių priedus. Kalbu apie Dalios Striogienės ir Stasės Jomantienės triūsą bei kantrybę. Jos surentė tikrai pavyzdingą (nors gal ir ne absoliučiai tikslią) priedų struktūrą, įrodė, jog įmanoma sulesioti gausybę faktų, reprodukcijų, katalogų, spaudos pranešimų.

Keli žodžiai apie premijuotos knygos dailininko darbą. Jo sėkmę, manau, lėmė teksto autorės, leidėjų ir dailininko sutarimas dėl knygos struktūros, visų pastangos sukurti paprastą, patrauklų akiai, informatyvų leidinį.

Manau, kad vienas svarbiausių motyvų apdovanoti šią knygą buvo jos logiškas, tvarkingas, skoningas vizualinės dalies ir teksto sumaketavimas. Iš didžiulio kūrinių kiekio pavyko atrinkti ir reprodukuoti tipiškiausius, originaliausius. Jokios monotonijos, tik pauzės, sustojimai. Nėra įmantrumo, yra nuoseklumas. Vykusiai parinkti rakursai ir fono spalvos, apšvietimas (fotografas Kęstutis Stoškus). L. Striogos skulptūrų tekstūrų puantilizmas nesunaikintas, neužgožtas, jaukus. Šios knygos estetinė kultūra, vykęs dalių ir jų proporcijų santykis man priminė 2003 m. knygos konkursą laimėjusio Antano Mončio kūrybos albumo sandarą: paprasta, taiklu, esminga (ir knygos dailininkas, ir fotografas, ir leidykla bei spaustuvė – tie patys). L. Striogos albumas sukurptas kaip vieninga venų ir kapiliarų sistema, kur didesnė dalis padeda mažesnei, o vaizdo ir teksto audinyje nėra pavojingų trombų. Na, o kai balto marmuro skulptūra paliekama visiškai viena balto lapo erdvėje, tada belieka klausti, kokia poligrafija galėtų šią riziką garantuoti. Žinoma, tai spaustuvė "Sapnų sala", jau ne sykį talkinusi Dailininkų sąjungos leidyklai.

Tad nejaugi ši knyga visai be šapelio? Vieną kitą rasčiau. Pavyzdžiui, tokio rango knyga apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą nusipelno gerokai platesnės ir tikrai ne vienakalbės, o mažų mažiausiai dvikalbės reziumė. Kaip kitaip mes savo kūrėjus pristatysime tarptautinei auditorijai? Gal ateityje tokius albumus galėtų lydėti CD įrašai su informacija kitomis kalbomis, nes šiemetinė knygų mugė jau pateikė tokių pavyzdžių (tiesa, ne dailės)? Galvokime, kaip greičiau ir patogiau būtų kitatautei auditorijai (studentams, menotyrai, muziejams, žiniasklaidai) operatyviai panaudoti mūsų dailės medžiagą. Todėl ir 1000 egz. tiražas man atrodo kiek per menkas: po kelerių metų jis ištirps, o kažin ar kas bepuls ruošti naujos knygos apie Leoną Striogą.

Viktoras Liutkus