Velsas: kūnas ir garsas / savęs atpažinimas

Anthony Shapland. "Noktiurnas". 2004–2005 m.

"Velsas – tai legendų, dainų, ugnimi besisvaidančių drakonų, galingų burtininkų, avių ir neginčijamo gamtos grožio žemė. Čia jūs pamatysite didžiulius akmenis, pilis, plačius smėlėtus paplūdimius, vešlius žalius slėnius, stačias uolas bei kalnus. Velso kultūrinis palikimas bei istorija siekia tūkstančius metų, kai poezija, muzika, menai ir amatai turėjo ypatingai didelės įtakos velsiečių gyvenimui. Sostinė Kardifas – kosmopolitinis miestas, visai nepanašus į "miegančius" Velso kaimelius" (iš atsitiktinių interneto radinių). Tikriausiai būtų galima palikti beveik nepakeistą turinį, tik vietoj Velso įrašyti Lietuvą, o Kardifą pakeisti Vilniumi. Galbūt tai yra viena iš bendrybių, suartinančių mus su jais bent jau turistų akyse. Dar ir dabar kai kurių galvose sklando mitas, kad Vilnius stovi vidury miškų ir į jį kartais užsuka vilkai (vieną tikrai turime Katedros aikštėje). Velsas ir Lietuva, sakoma anotacijoje, dažnai suvokiami kaip pripažintų centrų periferijos, puikiai išnaudojančios savo padėtį. Ši paroda yra antra kultūrinių mainų programos tarp Chapter šiuolaikinių menų centro Kardife ir Šiuolaikinio meno centro Vilniuje dalis (2004 m. lietuvių menininkų darbai buvo pristatyti parodoje "Nekaltybės likučiai" Kardife).

Neverta eiti pažiūrėti velsiečių parodos. Ten reikia būti – su jais arba jais. Susitapatinti nebūtina, bet kartais tai norom nenorom nutinka. Galima ir refleksyviai pabūti, jei tik kyla toks noras. Įėjęs į didžiąją ŠMC salę, patenki ne tarp menininkų darbų, o į organišką erdvės ir meno kūrinių visumą. Visa paroda yra kūniška ir juslinė. Ir truputį nervinga. Vos tik peržengus "Over & Over, Again & Again" ribą, žingsniavimo ritmą diktuoja Meriel Herbert garso instaliacija "Žingsniavimas", o jos darbai persekioja po visą juodomis užuolaidomis sukūnintą erdvę, vis užbėgdami už akių. Spirale nuo grindų iki palubių kyla apnuoginto kūno vaizdo projekcijos, primenančios kūno judesius: "Traukuliai", "Rankų grąžymas", "Kasymasis" ir "Šauksmas". Herbert šaukia be garso, atrodo, kad ji tiesiog prasižiojusi. Eglė Rakauskaitė ir Jurga Barilaitė šaukė kur kas garsiau, ir kiekviena vis kitą "šauksmą". Ar moterys tik šaukia? Moterys dar ir šnabžda, bet irgi labai nervingai (Herbet garso instaliacija "Laukimas": menininkė ritmingai kartoja vienintelę frazę, kuri skamba kaip savęs įtikinėjimas, kaip savitaigos ritualas, išduodantis laukimo ir nežinios nerimą), ir aimanuoja panikuodamos arba panikuoja aimanuodamos (Herbert garso instaliacija "Panikavimas"). Menininkė, ieškodama savojo identiteto, priverčia žiūrovą pasijusti jos kailyje arba bent jau išgyventi tas pačias būsenas, įtaigiai užkrėsdama savo nervingumu.

Peter Finnemore. "Paukščių stebėtojas". 2004 m.

Velsiečiai vis dėlto yra vaizdo ir garso estetai. Ir dar – slaptųjų istorijų pasakotojai, kultūrologai, sociologai, antropologai. Jie kreipia dėmesį į kasdieniškus dalykus, matydami didžiausias istorijas ten, kur tarsi nieko nevyksta. Anthony Shaplandas, pavyzdžiui, užtikrina urbanistinę dienos ir nakties kaitą. "Saulėteky" filmuojamas įsižiebiantis ir užgęstantis miesto žibintas sukelia saugumo ir tęstinumo jausmą, beveik nesiskiriantį nuo gamtos pastovumo. Kitame savo darbe ("Noktiurnas") menininkas imasi, rodos, deux machina vaidmens, rašydamas scenarijus nuo jo nepriklausančiam vieno skersgatvio naktiniam gyvenimui. Du greta stovintys monitoriai: viename – stebėjimo kameros užfiksuoti vaizdai (koks nors girtutėlis šlapinasi į kampą, kviečiasi taksi ar tiesiog prabėga pro šalį, o mašinos plauna grindinį) kitame – menininko post factum parašytas scenarijus. Jokio pretenzingumo. Toks gyvenimas.

Anotacijoje teigiama, kad Bedwyr’as Williamsas visuose darbuose (estradinės komedijos ir performansai, video, instaliacijos, rašymas, fotografija ir piešiniai) nevengia kandžios kritikos ir satyros. Savo darbais jis apeliuoja į mus visus kolektyviai veikiančius dalykus, šiuo atveju – popmuziką ir jos įvaizdžius. ŠMC menininkas eksponuoja keturias "skaitmeninių manipuliacijų" nuotraukas, uždėdamas savo paties atvaizdą ant Lietuvos popžvaigždžių (Amberlife, Džordanos, Stakėno ir Povilaičio) CD viršelių. Darbas pavadintas "Bedwyr’as 1, 2, 3, 4". (Gal galima jį iššifruoti kaip "lovos vyrą"? Nors nesu tikra dėl tokios konotacijos…) Šios fotografijos susijusios su videomedžiaga, kuri, tiesą sakant, man patiko kur kas labiau: groja Stakėno "Mammy Blue", skubantys žmonės, nešini supermarketų maišeliais, rankinėmis, nešiojamais kompiuteriais, ėjimas kažkur – nežinia kur, beveik kaip "tikrame gyvenime"… Ar tai ir yra kolektyviškumo kritika?

Bežiūrint Bethano Huws’o "Dainavimą jūrai", džeržgiantys Baltarusijos moterų balsai jūros pakrantėje susipina su Stakėno intonacijomis, migruojančiomis gatvių masėmis, su Timo Davieso "Grojimu būgnais", parodijuojančiais karo šlovinimą ir narsą, su ekstatiškais sunkiojo metalo muzikos gerbėjų klyksmais iš Gordono Daltono instaliacijos "Auka Seniems Dievams" (dar viena nenuspėjama, bet valdoma masė), su gatvės žibinto ūžesiu ir iš tolimiausio salės kampo atsklindančiais zylių čirškėjimais. Truputį kitaip tuomet ima skambėti žadėta moterų melodijų bei vėjo ir jūros ošimo kuriama "unikali gamtos garsų ir balsų polifonija". Sakyčiau, netgi labiau pajunti kolektyvinės atminties daugialypiškumą, baimes, nuogąstavimus, neišvengiamybes ir įmanomybes.

Bethan Huws. "Dainavimas jūrai". 1993 m.

Garso ir vaizdo tempas pranyksta iš pirmo žvilgsnio tiesiog gražioje, estetiškoje gėlių natiurmorto vaizdo projekcijoje (Timo Daviso "Rosmarinus Officinalis"). Lyg ir nieko nevyksta: iš tamsos išnyrančios rankos lėtai kaišo gėles į žalią vainiką – floristas pina laidotuvių vainiką realiame laike (tai sužinau iš anotacijos). Ar kyla kokių nors jausmų? Grožiesi intensyviomis gėlių spalvomis, seki lėtus judesius, ir tiek. Mirtis irgi yra būsena, tik priešinga gyvenimui. Nepastebėjau jokios "konstruktyvios ir degeneracinės veiklos", kurią mėginama išspausti iš šio darbo. Lietuviai tikriausiai pratę prie kur kas skaudesnės ir ne tokios estetiškos realybės.

Tiesą sakant, ne kažin ką težinau apie velsiečių įpročius ir pomėgius. Sako, kad jie labai mėgsta užsiimti sodininkyste. Vienas tokių – Peteris Finnemore’as, menininkas, prisirišęs prie savo gimtojo kaimelio Vakarų Velse. Pasak anotacijos, jo vizualinių tyrinėjimų tema – velsietiškas tapatumas: Velso istorija, kultūra, gamtovaizdis, velsiečių psichologinės bei dvasinės subtilybės. Matydama, kaip Finnemore’as stebi paukštukus prie savo sodo namelio, prisiminiau prancūzą Olivier Messiaeną – jis visą gyvenimą kaip išprotėjęs bastėsi po pasaulį klausydamasis paukščių trelių. Vienintelę tikrąją muziką jis girdėjo gamtos garsuose: medžio šlamesio harmonija, jūros bangų ritmas, lietaus lašų, lūžtančių šakų ar akmens smūgio į akmenį tembras, įvairūs gyvūnų balsai... Skirtumas tas, kad kompozitorius kiekvienai išklausytai paukščio giesmei "dedikuodavo" partitūrą. Finnemore’as stebi tas pačias zyles toje pačioje vietoje skirtingais metų laikais. Tarsi koks ritualas, susiliejimas su gamta. Nerimtumo ir netikrumo jausmą sukelia tik oranžiniai menininko akiniai ir nekintanti mimika. Su tais pačiais akiniais ir kamufliažine apranga menininkas bando įkūnyti ir "Džiunglių įstatymą", burna atakuodamas niekuo dėtą vorą, įsikūrusį savame voratinklyje gamtos prieglobstyje, arba neva slapstosi vynuogynuose videodarbe "Pabėgėlis duoda vaisių". Pavadinimai lyg ir turėtų sufleruoti socialinę problematiką, bet vaizdai ima ir išslysta nieko svaraus taip ir nepasakę.

Norėčiau užbaigti optimistiškai, todėl pasakysiu, kad paroda man patiko. Gal dėl to keisto visumos jausmo, tarsi vaikščiotum po kolektyvinės ir asmeninės atminties/patirties užkaborius, vis stabteldamas ties kasdienybe.