Sutapčių pasaulyje

Kęstutis Grigaliūnas. "Didieji statiniai Lietuvoje IX". 2004 m. Šilkografija

Šių metų estampo parodos kuratorė grafikė Laisvydė Šalčiūtė pasirinko "Koincidencijos" temą,

nes jai pačiai buvo įdomu dirbti šia tema…

Parodos kuratorius dažniausiai ilgai ieško skambaus daugiaprasmio parodos pavadinimo. Kartais taip stengiamasi atkreipti dėmesį į specifines vizualios raiškos problemas, kartais neriama į asmeninių išgyvenimų sferas. Šįkart Laisvydė Šalčiūtė pasirinko tarptautinį žodį koincidencija (lietuviškai – sutaptis), kuris skamba mįslingai, gana rafinuotai, o jį tariant pinasi liežuvis, nors mintys sukasi aplink fatališkus sutapimus. Žodis įgyja magišką filosofinį pamušalą, kurį slepia šešiolikos autorių atspaudai. Patrauklus temos dualizmas nėra iliustratyvus, jis skleidžiasi skirtingais vaizdais ir formomis, kartu kalbėdamas ir apie visuotinius reiškinius ar įvykius, ir apie itin asmenišką patirtį.

nes atrodo, kad viskas gyvenime kartojasi ir kartu niekas nesikartoja, viskas vyksta tik kartą, viskas unikalu…

Estampo parodos rengiamos kasmet, tai jau tapo tradicija. Iki šiol kiekvienas parodoje norintis dalyvauti mūsų grafikas eksponuodavo po vieną savo nuožiūra parinktą atspaudą. Meno mugės principas negarantuoja ekspozicijos kokybės: visko daug, bet kokiam skoniui. Praėjusių metų estampo parodos laureatė Laisvydė Šalčiūtė šįmet ėmėsi keisti įprasto žaidimo taisykles. Ji pasiūlė temą ir atrinko parodos dalyvius. Todėl ekspozicija vientisa, net sterili, o autoriai gali rodyti ir po kelis darbus ar net jų ciklą. Chaotiškumo išvengta, tad galime kalbėti apie natūralų, visoms kuruojamoms parodos būdingą, tendencingumą.

nes sakoma, kad pasaulis tėra iliuzija, kurią kiekvienas asmeniškai susikuria savo mąstymu, o realybių yra tiek, kiek individų…

Šešiolika skirtingų realybių! Visgi parodos koncepcija leidžia rasti esminius jų sankirtos taškus. Tai įvairaus pobūdžio pasikartojimai, kuriuos galbūt iš dalies lėmė ir tiražuojamo atspaudo prigimtis. Sutapimą juk galime traktuoti ir kaip pakartojimą, vieno įvykio slinktį ant kitos istorijos, vieno prisiminimo šešėlį ant kito reiškinio. Todėl motyvo kartojimas ar panaši kompozicijos ritmika sieja skirtingų autorių kūrinius (Dianos Radavičiūtės, Lidos Dubauskienės, Eglės Kuckaitės, Eglės Vertelkaitės, Ingos Dargužytės, Kęstučio Grigaliūno, Laisvydės Šalčiūtės ir kitų).

Eglė Kuckaitė. "Buvo galima jos Dievui, kai šis kūrė Pasaulį". 2004 m. Ofortas

nes kai kurie menininkai netiki tikrovės stabilumu, žinodami, kad ji gali subyrėti kaip stiklo lakštas… Tačiau jie žino ir tai, kad meninė kūryba gali tikrovę sukurti, pertvarkyti, sukonstruoti ir perdaryti…

Kaip kuria naują realybę ir kokius tikrovės konstravimo ir pertvarkymo būdus taiko parodos dalyviai? Naudodami įvairius stilistinius principus – pradedant natūra ir baigiant popkultūra. Tai ir ritminės augalinio motyvo struktūros (Ingos Dargužytės linoraižiniai), ir metaforiškos ženkliškos daiktų vizijos (Tatjanos Diščenkos, Valentino Ajausko, Editos Matulionytės atspaudai), ir vaizdinio montažai vaizdinyje (Dianos Radavičiūtės, Eglės Vertelkaitės kūriniai, Sigitos Dockevičiūtės kūriniai), ir tapybiškos ekspresyvių štrichų, spalvų kompozicijos (Jono Čepo, Kristinos Norvilaitės, Marijos Marcelionytės, Vilijos Kneižytės estampai), ir meditatyvūs subtilių tonų motyvo pakartojimai (Lidos Dubauskienės, Eglės Kuckaitės atspaudai), ir ironiškos istorizmo ar dabarties įkvėptos variacijos (Kęstučio Grigaliūno šilkografijos, Laisvydės Šalčiūtės spalvoti medžio raižiniai, Robertos Vaigeltaitės objektas).

nes jai buvo įdomu, kaip temą "Koincidencija" traktuos ir kokius darbus sukurs jos kolegos…

Įdomu ne tik Laisvydei Šalčiūtei ar premijas skyrusiai komisijai (pirmoji premija skirta Dianai Radavičiūtei, antroji – Lidai Dubauskienei, trečioji – Eglei Kuckaitei), bet ir daugybei parodos lankytojų. Tai liudija šeštadieniais nuolat varstomos galerijos "Kairė –Dešinė" durys!