Pirmasis

Žiūrovai plojo gulbėms ir Naujiesiems metams

"Gulbių ežero" premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Aliodija Ruzgaitė

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Gruodžio 31-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė žiūrovus į Piotro Čaikovskio baleto "Gulbių ežeras" premjerą.

Pertraukos metu teatro generalinis rėmėjas "Švyturys" paskelbė 2004 metų laureatus. Prizai buto įteikti baleto solistams M. Hamanakai ir A. Paulauskui. "Metų baleto vilties" vardą pelnė solistas E. Butkus. Teatro ir Lietuvos radijo surengtą konkursą "Publikos simpatija" laimėjo baleto solistas N. Juška.

Pirmą kartą "Gulbių ežerą" Lietuvoje, Kauno Valstybiniame teatre, 1927 m. pastatė Leningrado (Sankt Peterburgo) baletmeisteris P. Petrovas su nedidele jauna lietuvių baleto trupe. Nuo to laiko šis baletas nuolat atnaujinamas. 1931 m. baletmeisteris N. Zverevas, buvęs S. Diagilevo rusų baleto trupės narys, atgaivino šios trupės baleto redakciją. Jame buvo atsisakyta pirmojo princo Zygfrydo gimtadienio puotos scenų. 1935 m. trupė "Gulbių ežerą" rodė Monte Karle ir Londone. 1947 m. pirmasis talentingas lietuvių baletmeisteris B. Kelbauskas (jo šimtąsias gimimo metines teatras paminės "Gulbių ežero" spektakliu) pradėjo kurti savitą šio baleto choreografiją. Atminty išliko jaudinanti gulbių rauda, pas de trois šokiai. 1948 m. teatro vadovybė iš Leningrado pakvietė žymų baleto teoretiką ir baletmeisterį F. Lopuchovą. Atsižvelgdamas į trupės galimybes (1944 m. du trečdaliai baleto artistų išvyko į Vakarus) baletmeisteris per trumpą laiką pastatė labai muzikalų spektaklį. Šio spektaklio premjera, įvykusi pavasarį, buvo kartu ir viso teatro atsisveikinimas su Kaunu. 1974 m. baletmeisteris E. Bukaitis repetavo naują "Gulbių ežero" redakciją – jam teko atsižvelgti į naujų teatro rūmų scenos erdvę ir tuo šis pastatymas buvo savaip lemtingas. Neeilinė ir dabartinio baleto pastatymo premjera. Tai ne tik atsisveikinimas su senais metais, bet ir 2005-ųjų sutikimas, o šiais metais lietuvių baletas minės 80 metų jubiliejų.

Galvodama apie "Gulbių ežero" atnaujinimą, teatro baleto vadovybė pasirinko K. Sergejevo pastatymo Sankt Peterburgo Marijos teatre redakcijos variantą. Čia nenutolstama nuo siužeto, nedaug pakeisti baletmeisterio L. Ivanovo gulbių šokiai, M. Petipa duetai (pas de deux). Baleto choreografiją ir mizanscenas atkūrė buvusios žymios šio teatro balerinos L. Kunakova, L. Kovaliova, H. Melnikova ir dažnai mūsų baleto solistus konsultuojanti N. Kurgapkina. Ją dažnai kviesdavosi ir Paryžiaus "Grand opera" vadovas R. Nurijevas, statydamas klasikinius baletus. Jam susirgus, N. Kurgapkina baigė teatre repetuoti L. Minkaus baletą "Bajaderė".

Šiame pastatyme daugiausia pakeitimų yra pirmajame – princo Zygfrydo gimtadienio paveiksle. Masiniame valse ir poloneze pasikeitė šokių kompozicijos judesiai, mizanscenos. Premjeros metu nuotaikingiems kordebaleto šokiams kartais dar trūko lygiavimo, vyrams – tikslesnių pozų. Įvairi gulbių-merginų rankų plastika, atskirų grupių linijų grožis (ypač gražiai patemptos keltys) buvo ne vien tik solistų šokio fonas. Gulbių šokių intarpai išryškino vidinius Odetos išgyvenimus – gimstančią meilę antrame ir sielvartą bei skausmą ketvirtame paveiksle. Lygiai, žaismingai šoko mažųjų gulbių ketvertukas, plačiais judesiais, šuoliais išsiskyrė didžiosios gulbės.

Repetitorius V. Lebed su mūsų šokėjais repetavo charakteringus rūmų puotos šokius. Visi jie pasižymėjo savitu stiliumi. Temperamentingus ispanus keitė grakštūs tarantelos šokio solistai K. Kanišauskaitė ir E. Butkus. Vengrų šokyje savo išdidžia laikysena imponavo solistė R. Kudzmaitė.

Šiame pastatyme visai nepakeista pirmojo paveikslo trijų solistų pas de trois choreografija. Premjeroje jį šoko dvi būsimos Odetos-Odilijos vaidmens atlikėjos solistės N. Beliakaitė ir O. Konošenko bei E. Butkus. Nepriekaištingai šokio variaciją atliko solistas. Įsiminė jo lengvi šuoliai, klasikinės rankų pozicijos.

iliustracija
Miki Hamanaka (Odeta-Odilija) ir Aurimas Paulauskas (princas Zygfrydas)
M. Raškovskio nuotr.

Pirmame paveiksle solisto V. Fadejevo Juokdarys savo išdaigomis ir lengvai atliktais akrobatiniais šokiais linksmino princą ir dvariškius. Tačiau kodėl trečiame veiksme jis virto tik piktoku baliaus tvarkdariu?

Kaip ir kituose pastatymuose, solistouiA. Daraškevičiui interpretavusiam burtininką Rotbarą, netrūko temperamento, ekspresijos.

Tačiau "Gulbių ežero" sėkmę lemia pagrindinis Odetos-Odilijos vaidmuo. Kiekviena žiūrovų karta prisimena, įsidėmi savas gulbes. O jų lietuvių balete buvo nemažai. Pirmoji – trapi, dvasinga O. Malėjinaitė. Dabar žiūrovai nuolat prisimena nepakartojamą E. Špokaitės gulbę.

Kiekviena balerina svajoja šokti šį vaidmenį. Būna ir netikėtumų. Šį sezoną baleto trupė ruošėsi gastrolėms į Italiją. Susirgus abiem solistėms, padėtį gelbėjo balerina M. Hamanaka. Jos debiutas įvyko Italijoje. Mačiau ją repeticijose – solistė dėmesingai klausė repetitorių pastabų. Kaip ir kituose klasikiniuose baletuose, M. Hamanaka stebina išvaizdos ir šokio trapumu, lengvų arabeskų ir attitude pozų grožiu, o kartu – šokio stabilumu. Šokdama burtininko Rotbaro dukrą Odiliją, ji neseka kitų balerinų pavyzdžiu. Jos Odilija moteriškai šmaikšti, linksma. Jai įdomu šokti princui, nesuprantančiam jos klastos. Savo herojės pergalę solistė pademonstravo labai greitai atlikdama sukinius 32 fouette. Beje, reikia koreguoti sukinių skaičių: M. Hamanaka jį padvigubino ir dar suspėdavo tuo metu pakelti ranką.

Solisto A. Paulausko princas išsiskyrė aristokratiška laikysena, gestų kultūra, variacijoje jis tiksliai, lengvai atliko sukinius ore. Tik dar kartais po šuolių nusileisdamas galėtų geriau išlaikyti pozų tikslumą.

Lietuvoje pirmąją "Gulbių ežero" scenografiją kūrė žymaus dailininko M. Dobužinskio sūnus Roslavas. Vėliau stilizuotas dekoracijas ir drabužius – žymus latvių dailininkas V. Leventalis, dar vėliau – mūsų dailininkai V. Palaima, R. Songailaitė ir žymūs rusų dailininkai V. Leventalis bei jau trečią baletą mūsų teatre apipavidalinantis V. Okunevas (beje, jam tai – tryliktas "Gulbių ežero" apipavidalinimas). Kurdamas dekoracijas, jis atsižvelgia į šio baleto statytojų stilistiką. Šį kartą dailininkas kūrė romantiškas dekoracijas. Pirmame veiksme prie rusvų medžių lapų derėjo ištaigingi to paties atspalvio dvariškių kostiumai. Man mažiau patiko šviesiai alyviniai, sunkoki pas de trois drabužiai. Gulbių paveiksluose keičiantis apšvietimui, keitėsi ir ežero spalvos. Erdvės neužgožė ir prabangi gotiško stiliaus rūmų salė, spalvingi įvairių tautų šokėjų ir prabangūs dvariškių kostiumai.

Menkesnį įspūdį paliko dirigento L. Balčiūno vadovaujamas orkestras. Žymus baleto dirigentas J. Fajeris yra sakęs, kad baleto dirigentams privalu išmanyti klasikinių baletų choreografiją. Jis pats nepakenkdamas kompozitoriams vis dėlto skirtingai diriguodavęs M. Pliseckajai ir G. Ulanovai. Premjeros metu dar trūko ryšio tarp orkestro ir scenos, šokėjų ir muzikos atitikimo.

Labai malonų įspūdį paliko E. Ulienės parengta programėlė, kurioje E. Ulienė, J. Terleckaitė ir H. Šabasevičius supažindina su "Gulbių ežero" pastatymu. Įdomus metaforiškas dailininkės B. Černiauskienės viršelis, įvairių kartų šokėjų nuotraukos. Pasigedau joje tik charakteringų šokių, gulbių šokėjų pavardžių.

Nors iki Naujųjų metų buvo likusios tik dvi valandos, pasibaigus spektakliui žiūrovai neišsiskirstė, skardžiais plojimais dėkojo baleto kūrėjams.