Opera ne tik iš knygų

M. Raškovskio nuotr.

Minėdamas kompozitoriaus Balio Dvariono (1904–1972) gimimo šimtmetį, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras po daugelio metų vėl pastatė jo operą "Dalia", sukurtą pagal Balio Sruogos dramą "Apyaušrio dalia" (libretas Jono Mackonio). Premjera įvyko gruodžio 3 d. Spektaklio meno vadovas ir dirigentas – Jonas Aleksa, režisierius – Gintas Žilys, scenografė – Virginija Idzelytė, chormeisteris – Česlovas Radžiūnas, choreografė – Vesta Grabštaitė. Pagrindinius vaidmenis kūrė Joana Gedmintaitė (Dalia), Vladimiras Prudnikovas (grafas Tyzenhauzas), Virgilijus Noreika (Skudutis), Audrius Rubežius (Jurgelis), Vytautas Bakula (Vyskupas) ir kiti.

Balio Dvariono pristatinėti turbūt niekam nereikia. Tarybiniais metais nebuvo "žvaigždžių industrijos", bet buvo žvaigždės. Ir dar kokios! Tuomet užtarnauti vardai ligi šiol tebestūkso tarsi everestai dabartinių popžvaigždučių fone.

Ne šiaip sau lyginu tokius, regis, nesulyginamus dalykus – "vardo darymo" mechanizmas ir mūsų dienomis iš esmės liko tas pats: pasirodymai televizijoje, radijuje, straipsniai spaudoje, dalyvavimas koncertuose ar spektakliuose ir pan. Tik anuomet ta sistema "dirbo" atrinktiems, labiausiai vertiems herojams, o ir "plačiosios tėvynės" erdvė buvo nepalyginamai didesnė. Tad Balio Dvariono vardas, kaip ir Virgilijaus Noreikos ar Jono Aleksos, ir šiandien tebeturi traukos jėgą, yra žinomas ir platesnei publikai. O ką jau kalbėti apie melodingą kompozitoriaus muziką (ko verta vien "Žvaigždutė"!) ir abejonių nekeliančią minėtų atlikėjų meistrystę. Tai koziris, bet statytojams juo, deja, nepavyko sulošti.

"Dalia" – vienintelė B. Dvariono opera, sukurta 1959 m. Anuomet sukurti opusai anksčiau būdavo priskiriami socrealizmui. Dabar išties iškilių klasikų Stasio Vainiūno, Eduardo Balsio, o ir Vytauto Klovos kūriniai vadinami ausį ne taip rėžiančiu tautinio romantizmo vardu. Mat tik šimtmetį skaičiuojančioje lietuvių nacionalinėje profesionalioje muzikoje iki tol nebuvo tokio tarpsnio, kurį būtų galima lyginti su klasicizmu ar romantizmu, nebuvo kuriamos didingos simfonijos, koncertai, operos, baletai ir kiti "klasikiniai" muzikos žanrai, tarsi įrodantys vienos ar kitos tautinės mokyklos brandą. (Su šia teorija galima ginčytis, bet tai – atskiro straipsnio tema). Pokario kompozitoriams buvo primestas tokio stiliaus muzikos rašymas.

Kita vertus, tautinio romantizmo sąvoka nurodo ir į muzikos pobūdį, jos skambesį – ji melodinga, nesudėtinga, be didelių vingrybių. Tokia yra ir Balio Dvariono "Dalia". Tiesa, kitokios muzikos Dvarionas nė nebūtų kūręs – pati jo kūrybinė prigimtis buvo romantiška ir net sentimentali.

Operos libretas ideologizuotas. Čia Dalia – grafo Tyzenhauzo privataus teatro balerina (Kurtizanė ar šventoji? – retoriškai klausiama TV anonse) – ima vadovauti sukilusiems prieš išnaudotojus valstiečiams.

Bet operos esmė yra pakilūs romantiški jausmai. Po ilgo išsiskyrimo grįžusi į namus, pas tėvą ir motiną, Dalia sutinka savo vaikystės draugą – jauną valstietį Jurgelį, ir juodu pamilsta vienas kitą. Kitoje barikadų pusėje – Tyzenhauzas, taip pat savitai, gal kaip tobulą meno kūrinį mylintis Dalią.

Virgilijus Noreika (Skudutis) M. Raškovskio nuotr.

Psichologinių subtilybių čia nėra ko ieškoti, bet tautinio, tiksliau liaudiško romantizmo "Dalios" muzikoje apstu. Ši opera – ne šedevras, bet kaip tik tai, ko reikia nostalgiškai nusiteikusiems žiūrovams.

Statytojai stengėsi kaip nors užmaskuoti tą "tarybinį" aspektą, kurdami ženklines, simbolines dekoracijas (pagrindinis scenovaizdžio akcentas – medinis kluonas, užimantis visą sceną, ir viršuje nuolat šviečiantis trobelės siluetas), pasitelkdami juodo grotesko elementų. Pvz., režisierius sumanė I veiksmo finale, skambant triumfuojančių valstiečių chorui, iš už to kluono iškelti tų pačių valstiečių pakartą dvaro ūkvedį Gūščią (Ačiū Dievui, parodytas tik rezultatas…).

O operoje juk dainuojama apie Vilniaus bokštus, veiksmas vyksta Verkiuose, grafo Tyzenhauzo namuose... Na, bet statytojai turi teisę kurti savo viziją. Mano galva, ji nepasiteisino.

"Suženklintas" operos inscenizavimas tarsi uždėjo apynasrį Dvariono muzikai. Nors kompozitorius buvo labai ironiškas žmogus, bet jo muzikoje tokių dviprasmybių visiškai nėra. Tai šviesi, skambi, kaip ir buvo reikalaujama anuomet, muzika, kuri ne tik tada atitiko reikalavimą "menas liaudžiai", bet puikiai tiktų ir šiandienai. Tačiau minimalistinės simbolinės dekoracijos, rūpintojėliai, etnografinės Lietuvos stilizacija nelabai derėjo.

Iš dainininkų pirmiausia reikia paminėti Virgilijų Noreiką. Špitolniko Skudučio vaidmeniu kadaise solistas išgarsėjo, o šiandien jį publika vis dar sutinka netylančiomis ovacijomis ir šūksniais "bravo". V. Noreika šį naują pastatymą tarsi susieja su operos premjeros laikais.

Šiltai prisimenantiems prieš keliasdešimt metų sukurtą televizijos filmą sentimentų turėtų sukelti ir Vladimiro Prudnikovo grafas Tyzenhauzas bei Vytauto Bakulos vyskupas Masalskis. Tai išties puikūs šių solistų teatriniai darbai.

Pagrindinio vaidmens atlikėja Joana Gedmintaitė šį vaidmenį sukūrė iš karto po pagrindinio vaidmens Halevy "Žydėje". Dvariono operoje taip pat išvydome ryškų charakterį, išgirdome gražų, skambų dainavimą, tik šį kartą prastoka LNOBT salės akustika trukdė klausytis ir teksto, ir dainavimo. Vokalo ir orkestro balansas šį kartą taip pat buvo pirmojo nenaudai. Gal kaltos medinės dekoracijos, praryjančios garsą, o gal jų išdėstymas scenoje?

Raiškiai savo vaidmenis kūrė Laima Jonutytė, Audrius Rubežius, Kęstutis Alčiauskis, smagu buvo išgirsti scenoje ne taip dažnai pasirodantį Dainių Stumbrą. Labai gyva davatkų (Vida Kikelienė, Jūratė Rudžianskaitė, Irena Šinkūnaitė) ir klebono (Arūnas Malikėnas) scena II veiksmo pradžioje. Tiesa, ideologiškai ji kiek pasenusi (nors negi šiandien nėra davatkų?), bet muzikiniu požiūriu puiki ir naujoviška – davatkos gieda autentiškai skambančias lietuviškas "kantičkas".

Kad ir kaip vertintume pastatymą, smagu, kad vėl pradedame gręžtis į savo muzikinį paveldą. Smagu, kad apie B. Dvariono "Dalią" ar jos autorių galime ne tik pasiskaityti muzikos istorijos knygose. Savo akimis išvydę veikalą turime galimybę patys susidaryti nuomonę apie klasiku vadinamo autoriaus kūrybą.