Ji/s: kreivi įvaizdžiai populiarioje erdvėje

"Tatu" videoklipo "All the Things She Said" kadras

Kas yra populiari erdvė? Aikštė, "Akropolis", "Europa", televizijos "Džiunglės"? Šiame tekste analizuojama populiari erdvė yra ne tiek fizinė vieta, kiek masinės komunikacijos zonos, kuriose produkuojami įvaizdžiai ir gyvenimo būdo receptai. Kokią reikšmę masinei įvaizdžių gamybai turi tikras ir netikras kreivumas? Paprastai analizuojami vyraujantys masinės kultūros įvaizdžiai – tiesūs, teisingi ir normalūs, o kreivi įvaizdžiai tėra tik vaizdo iškraipymas, nukrypimas nuo normos, kurių marginali pozicija tik dar labiau sustiprina dominuojančią vaizdinių sistemą. Tačiau vyraujančiai patriarchalinei ideologijai visai priimtinas tariamas "kreivumas" – švelnūs tradicinės lyčių tvarkos kryptelėjimai kaip dailus paviršiaus dekoravimo būdas. Pavyzdžiui, mados pasaulis pasisavina androginišką tipažą ir kuria "naująjį vyrą", suteikdamas jam anksčiau tik gėjų kultūrai būdingus bruožus. Tačiau toks dekoratyvus kreivumas nėra šio straipsnio objektas. Čia kalbėsime apie kreivų įvaizdžių naudojimą trijose popkultūros zonose: realybės šou, rusų popgrupės "Tatu" pasirodymuose ir Madonnos muzikiniuose performansuose. Tačiau pirmiausia išsiaiškinkime, ką šio straipsnio kontekste reiškia žodžiai "kreivas" ir "kreivumas".

Kalbos kreivumai

Kalbos požiūriu kreivumas užkoduotas įstrižame kirtyje "/", kuris perkerta žodį į dvi dalis: "ji/s". Nepaisant visų lietuvių kalbos normų sudarytas žodis atmetus vyriškos giminės galūnę "–s" tampa "ji", ir atvirkščiai – "ji" tampa "jis". Šis lankstus, performatyvus, pasirenkamas seksualumas geriausiai atspindi kreivą identitetą, kuris angliškai vadinamas tiesiog "queer". Taip apibūdinami žmonės, kurių seksualumas neatitinka "privalomo heteroseksualumo" (Adrienne Rich terminas) normų: gėjai, lesbietės, biseksualai, transseksualai, transvestitai ir pan. Dėl politinių priežasčių terminą "queer" siūlau versti "kreivas" arba "kreiva", nes represinis kalbos normų mechanizmas glaudžiai susijęs su represiniu visuomenės normų mechanizmu. Pavyzdžiui, ištekėjusios lietuvių moterys virsta "-ienėmis" – ar ne keista, kad moters gyvenimo virsmą žymi priesaga, kuri nurodo ir "sukultūrintą", perdirbtą gamtą: "mediena", "vištiena", "šaltiena"? Angliškas terminas "queer" yra tinkamas nusakyti įvairiems netradiciniams identitetams būtent todėl, kad jis nenurodo nei vyriškos, nei moteriškos giminės. Nekatrosios arba neutralios giminės nebuvimas lietuvių kalboje neleidžia įvardyti – taigi ir steigti – kitokių, ne heteronormatyvinių, praktikų. Tiesa, yra tokie "belyčiai" žodžiai kaip "padauža", "mušeika", "nevaleika" – bet akivaizdžiai neigiama jų reikšmė tik įrodo, kad lytiškai neapibrėžtas subjektas lietuvių kalboje (ir kultūroje) yra blogas, nepriimtinas. Bandymas sulietuvinti terminą "queer" pridedant galūnę "-as" irgi atrodo nevykęs: "kviras" skamba kaip koks "keisto vyro" sutrumpinimas, o visi kreivuoliai (nepaisant lyties ir seksualinių preferencijų) pagal kalbos dėsnius automatiškai tampa vyriškos giminės. Todėl toliau tekste "queer" žmones vadinsiu tiesiog kreivais. Arba kreivomis. Ir turbūt smarkiai nenusižengsiu kalbos įstatymams – juk kitokiai, įprastų normų neatitinkančiai prigimčiai ar veiklai žymėti ir egzistuoja posakis "Greitas darbas – kreivas vaikas".

Kreivi "realybės" veidrodžiai

Realybės šou dalyviai dažniausiai atrenkami remiantis išoriniu įvairovės principu, panaudotu ir Coenų filme "Užversti bobutę", kur piktadarių gaują sudaro juodaodis, korėjietis, rafinuotas Renesanso muzikos žinovas, bukas apsaugos vyrukas, pusiau neįgalus pirotechnikas ir pan. Lietuvoje rodomi realybės šou taip pat stengiasi aprėpti kuo platesnį visuomenės spektrą ir pademonstruoti taip pageidaujamą "politinį korektiškumą": įvairiuose "realybės" akvariumuose, baruose ir džiunglėse dalyvauja dainininkai, juokdariai, politikai, pramogų verslo atstovai, menininkai ir vadinamieji "paprasti žmonės". "Paprastų žmonių" atranka ir yra įdomiausia. Iš pažiūros jie turi atrodyti "kaip visi", bet turėti kažkokių keistenybių. Tai gali būti rėksmingas savo išskirtinumo demonstravimas ("Robinzonų" Ieva, į negyvenamą salą pasiėmusi vibratorių) arba smalsumą žadinanti paslaptis – atskleidžiama ne iš karto, bet maždaug laidos viduryje, kai žiūrovų susidomėjimas jau ima silpti. Tokie "slaptieji agentai" – tarsi uždelsto veikimo bombos arba iš nuotolio valdomos raketos-nešėjos. Tačiau ką toks veikėjas arba veikėja gali slėpti? Katalikiškų tradicijų krašte su taip ir nepraūžusia seksualine revoliucija ir sovietmečiu disciplinuotais kūnais tokia "paslaptimi" dažniausiai tampa netradicinė lytinė orientacija. Prisiminkime pernykštį realybės šou "Robinzonai" – jo viduryje staiga "paaiškėjo", kad vienas dalyvis iš Estijos yra gėjus. Pabrėžtinai reikšmingu balsu laidos vedėjas Vytautas Kernagis kartojo šį lietuvio ausiai baugų žodį per kiekvieną tos serijos anonsą. Žinant, kad Lietuva – viena iš homofobiškiausių Europos Sąjungos valstybių, plačiai auditorijai tie žodžiai turėjo skambėti kone kaip Levitano pranešimai apie karo eigą per Maskvos radiją. Pasklidus tokiai informacijai, minėtą realybės šou dalyvį imta stebėti dvigubai atidžiau – jo juokas ir gestai, jau nekalbant apie prisilietimus, iškrito iš "įprastos" vertinimo sistemos. Kiti laidos dalyviai buvo kviečiami pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Estas, iki tol buvęs svarbiausias lietuvio Rimo Valeikio konkurentas, galiausiai jam pralaimėjo. Nemenkinant lietuvio pasirodymo reikia pripažinti, kad esto "demaskavimas" mūsų "robinzonui" gerokai palengvino uždavinį. Tačiau ramus, neįžūlus esto elgesys tam tikra prasme atliko "šviečiamąją" funkciją – kad "kreivas" personažas nebūtinai yra blogesnis už "tiesų" ar kam nors pavojingas. Ir kad jų komunikacija yra įmanoma, jei santykių nekausto baimė ir nepasitikėjimas.

"Tatu": tikri ir tariami paauglystės "kreivuliai"

"Tatu" – koks tai fenomenas? Ir kodėl tos dvi scenoje besibučiuojančios merginos užvirė tokią košę žiniasklaidoje? Paprasčiausia būtų teigti, kad tai tėra pigus "Tatu" prodiuserio triukas – parduoti perversišką "nekaltybę" pagyvenusiems vyriškiams. Argi tie languoti mergaičių sijonėliai ir balti marškinėliai neprimena Marquezo "Patriarcho rudens" epizodo apie mokyklinėmis uniformomis aprengtas prostitutes, išleistas "pasiganyti" aplink nukaršusį vadą? Bet kodėl tada minios paauglių išpirko milijonus pirmojo "Tatu" albumo kopijų? Kai dueto daina "All the Things She Said" pasiekė D. Britanijos dainų dešimtuko viršūnę, "Tatu" videoklipas turėjo būti parodytas per BBC populiariu laiku. Tačiau buvo parodytas tik kitą dieną ir ne tokiu geru metu – neva dėl panašumo į vaikų pornografiją. Tas pats dar anksčiau atsitiko Italijoje. Tačiau kur gi ten pornografija, paprastai tariant – gyvuliškas vulgariai kūniškas gyvos mėsos perteklius? Klipe matome už vielinės tvoros besiblaškančias mokinukes su uniformomis. Tiesa, sijonėliai kiek trumpoki, o balti marškinėliai gal kiek per daug aptempti. O dar tas kiaurai drabužius merkiantis lietus, išryškinantis kūno formas – it koks sirupas vizualinių malonumų ištroškusiam žiūrovui. Lyg būtų maža, tos mokinukės dar ir bučiuojasi, o bučinys pakartojamas kelis kartus parodant jų veidus stambiu planu. Kodėl tai kelia slaptą smalsulį ir viešą siaubą? Juk kasdien iš ekrano virsta lavonų kalnai, o pokalbių laidų dalyviai pasakoja tokias istorijas "iš gyvenimo", kad, palyginus su jomis, "Tatu" mergaičių pasiglaustymai veikiau primena kačių koncertą ant stogo. Tačiau čia ir pakastas šuo (o ne katė) – kriminalinės kronikos ir pokalbių laidos yra savotiška prievartos propaganda, tiksliau – visuomenės disciplinavimo vizualizacija. Juk neatsitiktinai pokalbių laidos dažnai primena teismus, kur kažkas sėdasi į teisiamųjų suolą, o "prisiekusieji" renkasi studijoje arba išreiškia savo valią balsuodami telefonu. Dauguma tokių laidų tik žaidžia demokratiją, o iš tiesų įtvirtina galiojančias normas pasikliaudamos anonimiška "daugumos" nuomone. Jos pagrindžia disciplinuojančių arba tramdančių institucijų būtinybę: individas išstatomas visuotinei apžiūrai, o jo moraliai paliegusį kūną vertina neprofesionali, bet labai dorybinga "komisija". Tai tarsi grupinės terapijos seansai, milžiniška psichoanalitiko kušetė, ant kurios prigulę nelaimėliai "gydomi" nuo tų ligų, kurias gydytojui patogiau nustatyti.

Madonna ir Christina Aguilera

Tokios tiesiogiai prievartą demonstruojančios laidos nieko nestebina, o estetiškai įpakuotas "Tatu" videoklipas yra cenzūruojamas arba slepiamas nuo plačios visuomenės net tokiose tolerantiškose šalyse kaip D. Britanija ir Italija. Kodėl? Nes dviejų merginų bučinys kelia grėsmę patriarchalinei tvarkai ir jos pamatui – heteroseksualumo normai. Pavojinga ne tiesioginė moters malonumo be vyro galimybė, bet tai, kad ji atrodo tokia sau pakankama. Trikdanti – taip, bet prikaustanti, o ne atstumianti žvilgsnį. Tokia beveik "normali". Paraštinė, bet suprantama, beveik priimtina. Ir tie "beveik" gąsdina. Nes kyla pavojus, kad kaip socialinė norma įtvirtintas privalomas heteroseksualumas, galimas daiktas, nėra joks Dievo valios atspindys ar "natūralus" evoliucijos rezultatas.

Savo tikrą ar tariamą meilę "Tatu" dainininkės pateikia kaip maištą prieš sustabarėjusį materialistinį suaugusiųjų pasaulį. Neatsitiktinai dainos "Ja sošla s uma" arba "All the Things She Said" videoklipas sukonstruotas merginų ir likusios visuomenės supriešinimo principu. Šlapios ir todėl bejėgės, gal net verkiančios, jos blaškosi už tinklinės tvoros it užspeisti narve žvėreliai. Kitapus panoptikumo stovi sustingusių įvairaus amžiaus vyrų ir moterų minia su lietsargiais. Jie laikosi taisyklių, todėl turi "stogą". Iš saugaus atstumo jie rūškanais veidais stebi pasikartojantį vyksmą narve: bučinius ir desperatišką daužymąsi į sieną. Techniškai žiūrint, tokia opozicinė klipo struktūra atrodo gana nuobodi: minia nejuda, nes jos funkcija – įkūnyti nepajudinamas normas ir aplinkos spaudimą; merginos juda daug ir chaotiškai, bet labai ribotoje, kone kalėjimo kameros, erdvėje. Pabaigoje jos tarsi išsivaduoja iš aptvaro, bet atsivėrusi "laisva" erdvė – pernelyg tuščia ir abstrakti. Taigi niekas iš esmės nepasikeičia. Tačiau į spąstus pakliuvusių paauglių vaizdinys žadina "gelbėtojiškus" žiūrovų instinktus – taip neseniai pusė Lietuvos "gelbėjo" į korupcijos voratinklį įsipainiojusį prezidentą.

Tačiau į kokias pinkles iš tiesų pateko "Tatu"? Atsakymas glūdi grupės pavadinime. "Tatu" – tai ne laikina tatuiruotė, lengvai ir greitai nusiplaunanti nuo odos paviršiaus. Duodamos interviu populiariam Rusijos jaunimo žurnalui dainininkės aiškino, kad jų grupės pavadinimas reiškia "Ta liubit tu" ("Ta myli tą"). Ant šios tikros ar tariamos meilės pamatų ir statomas "Tatu" karjeros rūmas. (Beje, perėjusi milijonus ekranų, spaudos mašinų padauginta iki begalybės, priešprieša "tikra – netikra" netenka prasmės – viskas vis tiek sumontuota ir sumedijuota. Koks simuliakro "tikrumo" laipsnis?) Romantinės meilės modelis vis dar valdo Vakarų kultūrinę vaizduotę, bet pragmatiškai vartotojų visuomenei vis sunkiau dėl jos aukotis. Juk daug paprasčiau, kai "angelai širdeles skaičiuoja" ("Bavarija"). Kam iki kraujo kovoti dėl mylimosios, jei galima tiesiog kartu gyventi? Tačiau romantinio individo maišto prieš visuomenę nostalgija niekur nedingo – ir šią nišą puikiausiai užpildo "Tatu". Ji suteikia tai, ko šiandienos vartotojai labiausiai trokšta: tikrą istoriją. Ir nesvarbu, kad ji surežisuota, kad viskas galbūt yra netgi priešingai (pasak gandų, abi merginos turi vaikinus, o viena netgi laukiasi), tačiau tas jausmo "nuoširdumas", "autentiškumas" ir atviras demonstravimas vis dar nepraranda vertės masinėje sąmonėje. Pridėję tokį populiarių mitų rinkinį kaip "širokaja ruskaja duša", laukinis Rytų seksualumas ir vaikiškas naivumas, gausite sprogstamąjį popkultūros mišinį. Kad šie stereotipai vis dar gajūs, įrodo dainininkė Ruslana iš Ukrainos, sėkmingai įvaizdinusi seksualią Rytų Europos "laukinukę" ir laimėjusi "Eurovizijos" konkursą.

"Tatu" nežaidžia "blogų mergaičių". Jos, kaip ne kartą skelbta įvairiuose žurnaluose, "tiesiog myli viena kitą". Ta meilė nėra nekalta, ir jos puikia suvokia savo viešų veiksmų subversyvią politinę galią. Kai ant scenos iškviečia vyrukus ir siūlo jiems bučiuotis, jos elgiasi kaip tikros manipuliatorės (galbūt lygiai taip pat su jomis elgiasi garsusis vadybininkas). Tačiau negalima nepripažinti stereotipus ardančio "Tatu" poveikio. Jos dainuoja apie berniuką gėjų ir meilę robotui (madinga kyborgo tema), į jų kreivą peizažą įsipaišo klounai ir karuselės, o malonumą suteikia paprasti judesiai, videoklipe derinami su masine sovietmečio gimnastika ir šunų kopuliacija.

Tačiau kiekvieno pasirodymo metu besikartojantys bučiniai greitai prarado savo revoliucingą šokiruojantį poveikį. "Tikra istorija" grįsta "Tatu" magistralė pradėjo skilinėti, nes "tikra istorija" turi vesti į laimingą arba nelaimingą pabaigą. Kiek laiko galima lėkti "200 km/h prieš eismą" (pirmo albumo pavadinimas), net jei vairuoji patį pragarą (rūkstantis miškovežis videoklipe "Mūsų nepavys"). "Tatu" užsižaidė dviprasmybėmis ir "tikra istorija" virto arogantišku maivymusi (gandai apie planuojamas vestuves po vandeniu). Kita vertus, bandydamos žaisti pagal "normalias" žaidimo taisykles dainininkės pasmerkia save pralaimėjimui ("Eurovizijos" konkursas).

Tam tikra prasme "Tatu" merginos tikrai "išėjo iš proto" (taip vadinasi populiari jų daina) savo pasirodymuose vėl atskirdamos protą ir jausmus, tačiau šį atskyrimą jos pelningai pardavė. Deja, išaugusios iš maištingos "paauglystės", jos taip ir neišmoko žaisti suaugusiųjų žaidimų. O gal tiesiog "meilė" baigėsi ir atėjo gedulingas praeities apmąstymų metas?

Popkaralienė kreivame soste

Skirtingai nei "Tatu", Madonna niekada neapsimetinėjo kurianti "tikrą istoriją". Pasirinkdama provokuojančius įvaizdžius ji kūrė šou, spektaklį, kas kartą iš naujo perrašydama žaidimo taisykles. Nė vienas iš begalinio įvaizdžių rinkinio nepretendavo būti tikruoju jos "aš", bet visi kartu jie kūrė tą monumentalią Madonnos ikoną, kuri jau seniai tapo amžinojo sugrįžimo mito iliustracija popkultūroje. Vestuvinę suknelę keitė vyriškas kostiumas, prostitutės vaizdinį – kone šventoji motina, seksualią blondinę – kieta lesbietė etc. Tačiau išliko svarbiausi bruožai – autoironija ir subversyvumas. Kai kurie už mažumų teises ne vien tekstais kovojantys kritikai priekaištavo Madonnai, kad ji naudojasi gėjais šokėjais ar juodaodžiais siekdama sau naudos ir paversdama juos egzotiška dekoracija. Kad neatsižvelgdama į realius skirtumus ir priešiškumą tarp "homo" ir "hetero" bendruomenių Madonna tiesiog užsiiminėja "subkultūriniu turizmu stiliaus lygmeny" (Pamela Robertson). Arba kad ji gali būti "tokia kreiva, kokia tik nori, bet tik todėl, kad mes žinome, jog ji tokia nėra" (Crimpas ir Waren). Žinoma, daug patogiau užsidėti kreivumą kaip kaukę, kurią gali bet kada pakeisti, nei vaidinti (ar bandyti įgyvendinti) kreivą meilės istoriją. Tačiau ar priekaištai dėl netikro kreivumo neprimena atkaklių žiniasklaidos bandymų išsiaiškinti, ar "Tatu" dainininkės tikrai miega kartu?

Masinėje kultūroje vis labiau plintantys kreivi vaizdiniai kaip tik ir skatina permąstyti priešpriešas "tikra" – "netikra", "įgimta" – "socialiai sukonstruota". Šiuo požiūriu Madonna, "Tatu" ir realybės šou dalyvaujantis gėjus atsiduria vienoje barikadų pusėje nepriklausomai nuo to, ar jie tikrai yra "tokie". Reikia įvertinti ne tik vadybininkų keliamą triukšmą ir milijoninius pelnus, bet ir subversyvų popkultūros "slaptųjų agentų" potencialą, jų gebėjimą ne tik produkuoti, bet ir laužyti mąstymo stereotipus. Ir gal nužengus nuo aukštosios kultūros dramblio kaulo bokšto paaiškės, kad iš tiesų nėra jokių barikadų, kad tiesumas taip pat yra sukonstruotas, o lytis – performatyvi (kaip įrodinėja Judith Butler savo knygose, o Madonna – savo spektakliuose). Ir tada kreivumas nebeatrodys kaip egzotiška vaizdo deformacija ar tranzitinė ego stotelė, bet taps įprasta kasdienybės forma.