Literatūra

Lytis ir popkultūra: faktai ir tikimybės

seminarai

Dovilė Tumpytė

iliustracija
"Trans-parado" akimirka

Atviros Lietuvos fondo salėje lapkričio 4–5 d. vyko tarptautinis tarpdisciplininis seminaras "Lytis ir populiarioji kultūra". Tai jau antras seminaras, organizuojamas Lygių galimybių plėtros centro (2003 m. gruodį rengtas seminaras palietė lyties ir kino aspektą). Kiekvienais metais rengiamos seminaro temą atitinkančių videodarbų peržiūros "Skalvijos" kino centre tampa tradicija. Šiais metais geriausiu filmu pripažintas Akvilės Anglickaitės darbas "Graži moteris"; antrą vietą laimėjo Vytauto Chlebinsko "Iš pradžių buvau aš", o trečią – Gintarės Valevičiūtės ir Kristinos Žičkutės "Nusivalymas". Seminaro baigiamuoju akcentu tapo VDA tekstilininkių surengta akcija "Trans-paradas": lyčių keitimo mada" galerijoje "Akademija".

Seminaro pranešimai sąmoningai buvo suskirstyti į dvi dalis, kiekviena apėmė kitokio lytiškumo aspektus: pirmąją dieną nagrinėtas moteriškumo (feminine) apraiškos populiariojoje kultūroje, antrąją – vyriškumo (masculine) ir "queer" aspektai.

Dr. Lucy Tatman (Australijos nacionalinis universitetas) pranešimas "Nekaltybės reikalavimas: globalizacija ir (moteriškos) nekaltybės produkavimas bei vartojimas" buvo ne vien pranešimas: performatyvi pranešėjos kalba ir intonacijos, daugiau klausiantis, hipotetinis nei konkrečius atsakymus pateikiantis hipertekstas buvo nekaltybės (Madonnos, o ne Britney Spears prasme) manifestavimas. Akcentuodama begalinį nekaltybės populiarumą šių laikų pasaulyje, autorė klausia, "kaip multimilijoninė paauglių abstinencijos programa, skatinama krikščionių protestantų fundamentalistų grupių ir finansuojama JAV vyriausybės, susijusi su ritualiniais žudymais tariamai tradicinėse musulmonų šeimose; koks jų ryšys su vidutinio amžiaus Japonijos verslininkais, pasiryžusiais išleisti milžiniškas pinigų sumas už seksą su tariamai nekaltomis mokinukėmis; ar tai susiję su Pietų Afrikos vyrais, nešiojančiais ŽIV virusą ir tikinčiais, jog seksas su skaisčia mergele gali juos išgydyti nuo AIDS…"

Dr. Benjamin Cope’o (Collegium Civitas, Zachęta nacionalinė meno galerija, Varšuva) pranešimas buvo ne mažiau performatyvus: lemiamas momentas buvo "atsitiktinis" marškinėlių su užrašu "100% girl" pademonstravimas skaitant pranešimą "Deleuze ir Guattari: popkultūra ir tapimas moterimi". B. Cope’as posovietinėje Europoje ieškojo ryšio tarp popkultūros, lyčių bei socialinių pokyčių. Pabrėždamas, kad kapitalistinėje visuomenėje seksualumas pristatomas kaip objektas, pranešėjas teigė, jog tai – popkultūros simptomas, nes būtent kapitalistinėje populiariojoje kultūroje labiausiai nunykusios ribos tarp geismo ir socialinės produkcijos.

Įvairiomis post-gender teorijomis paremtame dr. Audronės Žukauskaitės pranešime "Kūnas ir technologijos" išsakyta mintis, jog šiuolaikinėje kultūroje sekso vietą užima valgymas, sukėlė audringą reakciją. Žukauskaitė aptarė kūno valdymo ir disciplinavimo strategijas biopolitikos diskurse. Estė Andra Siibak (Tartu universitetas) pranešime "Reklama ir moteriški žanrai televizijoje" analizavo Estijos televizijos realybės šou "Mamma Mia", parodydama, kaip reklamos kūrėjai ir jos leidėjai manipuliuoja žiūrovo/ės sąmone, moteriškumą pirmiausia siedami su vartojimu. Laida "Mamma Mia" Estijoje sumušė visus rekordus, nes buvo visiškai nepanaši į kitus realybės šou. Tai buvo vien moterų laida (ir dalyvės, ir visa laidos komanda – moterys), kurios misija – leisti moterims prieš TV kameras pasidalyti intymiausiomis gyvenimo istorijomis (vienos nakties nuotykiai, nekaltybė ir motinystė, apsipirkinėjimo manija, šeimyninis smurtas, vidutinio amžiaus krizė). Tikriausiai nieko nenustebins, kad reklama, rodyta šių laidų metu, buvo skirta daugiausia moterims. Reklamuojamų produktų tyrimas, be abejo, patvirtino stereotipinį patriarchališkos visuomenės mąstymą: moteris – objektas – geidžiamas kūnas – šeimininkė – vartotoja. Siibak sako, kad "visi reklamuojami produktai susiję su privačia moters sfera. Vyrams skirtose reklamose dominuoja viešoji sfera: draudimas, finansinės paslaugos, automobiliai, transportas, sportas ir mechaninė įranga". Lyties stereotipų reklamoje temą tęsė dr. Dalia Navikaitė (VDA), pranešime "Kokią moterį reklamuojame?" analizavusi moters kaip geidžiamo objekto vaizdavimą Lietuvos ir pasaulio reklaminiuose klipuose.

iliustracija
Paulinos Eglės Pukytės knygos viršelio projektas

Antroji pranešimų diena prasidėjo nuo vyriškumo konstruktų šiuolaikinėje popkultūroje analizės. Dr. Artūras Tereškinas (VDU, VU) atkreipė dėmesį į priešingą lytį – vyrus, patiriančius vyriškumo krizę feminizuotoje ir feminizuojančioje visuomenėje (pranešimas "Vyriška" televizija: nuo "Gintarinės ledi" iki "TopSport"). Tereškinas sako, kad "televizijos žiūrėjimas yra lytinė veikla. Tai reiškia, kad mūsų kultūra skatina moteris ir vyrus žiūrėti televiziją skirtingais būdais, skirtingu laiku ir rinktis skirtingas programas. Skirtinguose televizijos žanruose skirtingai artikuliuojami vyriški ir moteriški malonumai". Autorius reziumuoja: "Sporto laidos, veiksmo serialai ir netgi "Gintarinė ledi" konstruoja save apgaudinėjantį ir sau pačiam spąstus spendžiantį vyriškumą. Už šitų žanrų nugaros regimas susirūpinimas savo lytiniu identitetu ir lyčių tvarka: dominuojančio ir nugalinčio vyro mitas prisideda prie vyrų nepasitikėjimo savimi, rūpesčio savo vyriškumu ir vyriškumo stereotipo nuvainikavimo. Tarp daugybės vyriškų baimių, egzistuojančių kultūroje – ir savo socialinio statuso praradimas, ir senėjimas, ir lytinė impotencija ("Žydroji tabletė – jūsų meilės žaidimų garantija"). O kas garantuos, kad tu vyras?"

Laimos Kreivytės (VDA) bei dr. Gintauto Mažeikio (ŠU) pranešimai palietė aktualėjančią queer problematiką ir jos apraiškas populiariojoje kultūroje. Kreivytės taikiniu tapo Madonnos bei grupės "Tatu" muzikiniai klipai bei jų kuriamas kreivas įvaizdis, sulaukęs didelio žiniasklaidos dėmesio. "Tikras" ir "netikras" kreivumas – mados klyksmas ar laisvės pažadas?" – pagrindinė mintis, apie kurią sukosi queer įvaizdžio formavimo taktikos vizualiojoje popkultūroje, analizė (žr. žemiau spausdinamą tekstą"Ji/s: kreivi įvaizdžiai populiariojoje erdvėje").

Mažeikis išviešino virtualią postqueer’inę bendruomenę (http://www.livejournal.com/community/postqueer/) pranešime "Postkitas ir queer estetika". Bene labiausiai intriguojantys terminai – postkitas ir "postqueer" – buvo bandomi apibrėžti ir įveitinti šiuolaikinėje kultūroje.

Karolis Klimka (VU) pranešime "Ką (mums) reiškia "necenzūriniai" žodžiai? Autoritetas, kalba, lytis" analizavo "necenzūrinį" lietuviškosios kultūros fenomeną (didžiąją lietuvių kalboje naudojamų keiksmažodžių arsenalo dalį sudaro rusiški keiksmai). Autorius klausia: ką šiandien reiškia gyventi aplinkoje, kur šimtą kartų per dieną tenka išgirsti minimus vyro ir moters lyties organus ir visas įmanomas sekso praktikas? Klimka teigia, kad daugelis rusiškų keiksmų kilo iš "poravimosi ritualų".) Koks cenzūrinio diskurso vaidmuo jaunimo (sub)kultūroje? Kaip tie keiksmai skleidžiasi popkultūroje ir kokias reikšmes (be savo tiesioginės prasmės) dar įgyja?

Paulina Eglė Pukytė, pasinaudodama savo eseistikos publikacijų OMNI portalo "Gatvės tekstai" komentarų praktika ir patirtimi, kalbėjo apie lyčių santykį, reakcijas į jos tekstus ir pristatė ruošiamos savo knygos viršelį, padarytą reaguojant į seksistiškus skaitytojų komentarus. Kas ir kaip lemia seksistines reakcijas į tekstą? Ar tam turi reikšmės dominuojanti ir vis dar galią turinti maskulinistinė kultūra? Ar moters asmeninės nuomonės turėjimas vis dar yra iššūkis vyrijai? Vieno griežto atsakymo tikriausiai būti negali.

"Lytis ir populiarioji kultūra" atskleidė daugialypį požiūrį ir jų kaitą (arba stagnaciją) šiuolaikiniame gender diskurse. Pranešimus galite paskaityti www.gap.lt