Tylios atmintys

Viktorija Daniliauskaitė. "Prisiminimai iš Pervalkos"

"Lietuvos Aido" galerijoje atidaryta Viktorijos Daniliauskaitės piešinių, objektų ir estampų paroda "Požeminių upių tėkmė". V. Daniliauskaitė – įvairiapusė, turinti savitą minimalistinį braižą menininkė, be estampų, kurianti miniatiūras, ekslibrius, iliustruojanti knygas.

Šioje parodoje V. Daniliauskaitė atsiskleidžia ypač įvairiapusiškai: be linoraižinių ("Jūros pakraštys", "Mėlynas laukas"), eksponuojami mišrios technikos piešiniai ("Mančiagirės kopos", "Po bėgančiu dangum Dzūkijos", "Mano namai") ir netikėti objektai–instaliacijos ("Prisiminimai iš Pervalkos") bei poetiški dienoraščio fragmentai. Juos jungia kopų ir pėdų motyvai.

Tiems, kurie matė tik kameriškus V. Daniliauskaitės linoraižinius, šių piešinių forma gali pasirodyti kiek neįprasta – laisvesnė, spontaniškesnė, didesnio formato. Viktorijos piešiniuose, kuriuos galima vadinti ir paveikslais, ypač "Mančiagirės kopų" cikle, svarbi abstrahuota gelsvų, rusvų spalvinių dėmių kalba.

Cikle "Po bėgančiu dangum Dzūkijos" kiek daugiau archetipinių formų, savotiškų atgarsių iš linoraižinių: geometrizuoti motyvai primena senųjų audinių raštus, ryškėja abstrahuoti paukščio, angelo, akies, debesies pavidalai. Galima užčiuopti formos sąsajų su liaudies menu. Autorės žodžiais, liaudies menas, ypač skulptūra, jai artimas išorine forma. Grafikei aktuali kultūros – tiek baltiškosios, tiek krikščioniškosios – atmintis.

Medžio ir lino ražiniuose "Jūros pakraštys" (medžio), "Mėlynas laukas" per aštrias geometrines formas, tamsius tonus savotiškai atsiskleidžia erdvės kaita. Perfrazuojant autorę, tai tarsi suskaldyto ir daugiabriaunio, aštraus pasaulio ženklai. Akivaizdu, kad ir pati technika diktuoja formos niuansus – dekoratyvumą, dėmes.

Darniai į piešinių visumą įsilieja ir objektai – pėdos formos akmenėliai, prisiūti prie drobės ("Prisiminimai iš Pervalkos"). Skirtingų dydžių ir spalvų akmenėliai išdėstyti pagal tam tikrą ritmą. Jų atsiradimas, perfrazuojant grafikę, – mistiškas, apgaubtas paslapties: iš jūros pradėjo "žengti... šlapios pėdos, kurios yra suakmenėjęs "kažkas". Ryšys su gamta ypač artimas, sakralus, kaip ir XIX a. amerikiečių poeto Walto Witmeno eilėraščiuose, kuriuos mini pati autorė: "Jei norėsi vėl mane pamatyti, tai po savo padais ieškoki".

Ciklai "Mančiagirės kopos", "Po bėgančiu dangum Dzūkijos", "Šešėliai" dedikuoti M.K. Čiurlioniui. Tai ne tik kūrybos bendrystė, bet ir lemties, likimo ryšys. Pasak Čiurlionio, "jei kas prieis prie mano darbų ir priėjęs pajus kilusią jausmo bangą, tas jau nepasitrauks".

Piešiniai, estampai, objektai ir dienoraščio fragmentai sudaro darnią visumą. Kopos, smėlis, debesys, pėdos – kintanti, netvari materija, bet kada galinti atgyti. Grafikė sako: "Mano debesys buvo panašūs į akmenis, o pėdos į debesis. Kartais – į paukščio galvą".

Grafikei ypač svarbi erdvė, jos kaita. Tačiau ši erdvė abstrahuota, prarandanti bet kokį realumą.

Visuose darbuose stipri poteksčių, poetinių sąsajų kalba. Skleidžiasi jautrus, dialogiškas ryšys su aplinka, gamta, iš jo kyla platesnės kultūrinės sąsajos.

Tad Viktorijos kūriniai dvelkia ne tik kopų ramybe ir tyla, bet ir atveria plačią meditacijų erdvę. Nors piešiniuose ir daugiau spontaniškumo (jį diktuoja pati forma), tačiau ir šiuose darbuose grafikė išlieka minimalistė, formos asketė.

Beje, V. Daniliauskaitės darbų paroda veikia ir Stasio Vainiūno namuose, kur eksponuojamas vienas "Mančiagirės kopų" variantas, miniatiūros "Akimirka M.K. Čiurlioniui", trapia minimalistine forma japonų haiku primenantys piešiniai-eskizai "Bandymas svajoti", "Čiurlionio keliais".