Veidu į žiūrovą

Eikanto Pakalkos darbas

Personalinė paroda – svarbus ir reikšmingas faktas jauno dailininko gyvenime: tokia paroda liudija jo pajėgumą, menines ambicijas. Tai tarsi simbolinis įšventinimas į menininkų draugiją. Tokioje parodoje pristatoma kūryba, ieškojimai, siekiai. Vienas iš svarbiausių dalykų – drąsa: tarsi atstatoma krūtinė menotyrininkų ir kolegų kritikos ugniai.

Kita vertus, rašyti apie jauną, nežinomą autorių menotyrininkui yra nors ir įdomi, bet gerai pasukti galvą verčianti užduotis. Juk apie vyresnių (arba garsesnių) autorių kūrybą jau rašyta, nubrėžtos jų kūrybos gairės, tad yra bent šioks toks orientyras. Aprašinėti jaunų autorių darbus sudėtinga dar ir todėl, kad jaunieji kur kas jautriau reaguoja į spaudos nuomonę.

Todėl savo recenziją pradėsiu nuo to, kad tai – jauno autoriaus, dar tebestudijuojančio freskos mozaikos specialybę, paroda. Joje eksponuojami tapybos darbai visai nedidukai jie kontrastuoja su autoriaus specialybei keliamais reikalavimais.

Daugelis Eikanto kūrybinės biografijos faktų verčia stebėtis: kolektyvinėse parodose, konkursuose, pleneruose ir kt. jis dalyvauja jau nuo 1998 m., o jo kūrybinės kelionės driekiasi po daugybę šalių (Šveicarija, Suomija, Olandija, Lenkija, Japonija, Belgija, Argentina, Švedija, Italija, Liuksemburgas, Vokietija ir kt.). Menininkas ne tik tapo, bet ir kuria grafikos darbus. Tai ne pirmoji jo personalinė paroda, – dar buvo parodos Suomijoje ir Olandijoje, visos šiemet.

Tačiau visi laurai – tik fonas, atspirties taškas ieškant atsakymo į jo kūrybos klausimą.

16 "Znad Willi" galerijoje eksponuojamų darbų – nedidelio formato, visiems būdingas daugiasluoksniškumas. Kiekvieno paveikslo paviršius ne tik užteptas dažais, bet ir užpildytas piešiniu. Tarsi Eikantui tuščia erdvė neegzistuotų. Naudojamos ryškios, grynos, šviečiančios spalvos.

Pagrindinis komponentas – žmogaus veidas. Jo darbai akivaizdžiai parodo tvirtą piešėjo ranką, nors pats Eikantas jos nelaiko pasididžiavimo vertu dalyku ir visai nesistengia demonstruoti. Kartais šmėkšteli figūros, daug susipinančių linijų, įvairių elementų.

Kokie tie veidai? Pasak Eikanto, jam įtakos turėjo įvairiausias menas: nuo senovės Meksikos iki Renesanso, nuo opdailės iki animacijos. Tų komponentų gausą lemia ir jo kelionių patirtis.

Taigi šis antiminimalizmas, detalių gausa stipriai veikia žiūrovą.

Šis daugiasluoksnis fragmentiškas vaizdas atspindi mūsų šiuolaikinę realybę – daugiakanalė televizija, nuo prekių lūžtantys prekybos centrai… Nedidelis šių paveikslų formatas leidžia žiūrovui įsižiūrėti, negąsdina.

Nereikėtų pamiršti paveikslų pavadinimų. Pasak autoriaus, jie atsiranda jau sukūrus darbą, pamačius, ką nupaišei. "Oranžiniame kraujuje" iš tiesų daug šios spalvos, raudona "Galvoje" tikrai skaisčiai raudona, o "Lapkritis" – tikrai mėlynas.

Labiausiai vertas dėmesio Eikinto darbų komunikabilumas, bandymas užmegzti pokalbį su žiūrovu. Nemažai jaunų autorių mėgsta šokiruoti arba tvirtina, jog žiūrovo nuomonė jam visai nesvarbi.

O Eikantas žiūri žiūrovui į veidą – tiesiai, nei išdidžiai, nei pernelyg nusižeminęs. Gal kiek klausiamai reflektuodamas savo vidinį pasaulį, atviraudamas ir pats tikėdamasis truputį atvirumo.