Dailė

Atminčiai reikšmingi vaizd(ini)ai

Remigijaus Treigio fotografijų paroda "Akademijos" galerijoje

Jurgita Videikaitė

iliustracija
Remigijus Treigys. "Vartai". 2004 m. Berlynas

Gavęs Roberto Boscho fondo paramą, klaipėdietis fotografas 21 dieną praleido Berlyne ir parvežė parodą labai paprastu pavadinimu – "21 diena Berlyne". Remdamasis selektyviniu atminties procesu R. Treigys Berlyno daiktinę aplinką apmąstė, surūšiavo ir pristatė asmeninės patirties vaizdus. Patys savaime nuotraukose užfiksuoti objektai nėra tokie patrauklūs, kad jau vien dėl to būtų įsimenami, tačiau fotografo regėti, o žiūrovo regimi vaizdai kelia už save gerokai stipresnius vaizdinius. Parodoje eksponuojamos fotografijos paneigia ir atminties tyrinėtojų teiginius, jog atsiradęs vaizdas menkina asociaciją.

Aš nebuvau Berlyne, todėl žvilgsniu apibėgusi parodos erdvę bandžiau įsivaizduoti, ar mano pokalbis su šiuo Europos didmiesčiu vyktų tų pačių vaizdų kalba. Apmaudu pripažinti, bet ne. Ir ne todėl, kad fotografijos nuobodžios ar nevykusios. Tiesiog manasis aplankyto miesto vaizdų konstravimas elementarus ir visada toks pats – surankioju klasikines nuorodas, vaizdingiausius peizažus ir stilingiausius natiurmortus, o grįžusi namiškiams pateikiu ikoninių vaizdų rekonstrukciją. Gaila, jog mažiausią albumo dalį sudarantys atsitiktinai pastebėti daiktai virsta vaizdais, kuriems atsiminti kaskart prireikia vis daugiau pastangų.

R. Treigio fotografijos skatina, stebi ir stebisi. Atrodytų, jog fotografija, paveldėjusi vaizdo produkavimo tradiciją, turėtų tik skatinti vaizdinius ir vizijas, tačiau jų parodoje kur kas daugiau nei pačių vaizdų. Tonuotais želatininiais sidabro atspaudais ant popieriaus autorius per stebimą miesto kasdienybę komentuoja Berlyno savitumą. Subraižyti, aptrinti, neskaidrūs, vietomis apsiniaukę miesto vaizdai, specifinė fotografo pamėgta technika liudija autentišką patirtį, stimuliuoja stebėtojo jusles. Fotografijos pačios savaime tampa pažinimo objektais.

Miesto stebėtojas anapus objektyvo tarsi atsitiktinai, bet kruopščiai rikiuoja klasicistines Berlyno kolonas, guldo laiptų linijas, nuleidžia dryžuotas ruletes – fragmentus atsieja nuo visumos ir tik tada įdėmiai stebi, lėtai slenka jų paviršiumi, naikindamas apčiuopiamas formas, spalvas, kontrastus, sezoniškumą, rutiną, o kartu net patį miesto veidą.

Tie, kuriems teko matyti bent keletą ankstesnių R. Treigio darbų, pritars, jog fotografas ir toliau nuotraukose itin vykusiai akcentuoja nežinią. Prisipažinkime, jeigu pavadinime nebūtų įvardytas miestas, ar peržiūrėję ekspoziciją sugebėtume jį identifikuoti?

Autorius sugeba surinkti ir publikuoti objektus kartu su visais įmanomais jų vaizdiniais: apsilaupiusias restauruojamo Berlyno sienas atmintyje paversti patraukliomis detalėmis, apibendrinančiomis miesto identitetą. Žiūrovas skatinamas surinkti būtent tuos vaizdinius, kurie jo atmintyje padės suvokti miesto identitetą.

R. Treigio fotografijos kalba. Tik tyliai. Užtenka porai minučių stabtelėti ties atsitiktinai pasirinktu vaizdu – ir jau girdėti sename kino teatre rodomo filmo traškesys, kadre pasirodo bėgiojantys įbrėžimai, dėmelės, pirštų atspaudai. Nejučia pradeda virpėti dekoratyvinių krūmų lapai ("Dekoracija"), čežėti restauruojamus pastatus apklojusi plėvelė, byrėti tinkas ("Dekoracija I", "Geltona siena"), tarp arkadų švilpauti vėjas... Pasigirsta subtilus ritmas, atsitiktiniai pasikartojimai, iš jų raivosi gal kiek nekokybiškos muzikinės kompozicijos, kuriančios atskirą, vizualiniams menams dar nepažinią raiškos sistemą. Vaizdiniai staiga pasidaro daug stipresni ir įtaigesni už patį vaizdą. R.Treigio pasakojimui apie Berlyną nereikia naratyvo. Nuotraukose neregėti akivaizdaus vietos ar laiko liudijimo, tik ženkliški atskirų objektų atributai, kuriuos atkoduoti, išaiškinti ir interpretuoti paliekama žiūrovui.

Dar niekada neteko taip apgailestauti, kad nesu aplankiusi Berlyno, kaip po šios parodos. Jau žinau, kad ten nuvykusi ieškosiu ne konkrečios terasos ar parko, bet antikinių kolonų reminiscencijų ir atspindžių vandenyje. O juk daugiau kaip prieš metus vykusios parodos "TTL požiūris" kataloge R. Treigys rašė, jog fotografijose niekada neįvardija konkrečios vietos...