Dailė

Tapybos genetika

Antano Gudaičio ir jo mokinių paroda

Viktoras Liutkus

iliustracija
Antanas Gudaitis

Lapkričio 8 d. Vilniaus dailės akademijos galerijoje "Akademija" bus atidaryta Antano Gudaičio 100- osioms gimimo metinėms skirta paroda "Tapybos genetika". Parodoje eksponuojami Antano Gudaičio, jo mokinių Leopoldo Surgailio, Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus, Ričardo Povilo Vaitiekūno, jų mokinių Konstantino Bogdano, Jono Vaitiekūno bei Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros ketvirto kurso studentų kūriniai. Paroda veiks iki lapkričio 23 d.

Ar tapyba gali būti genetiška, priimanti duotą kodą ir besivystanti pagal jo nustatytą tvarką? Ar mūsų tapybos Maestro Antanas Gudaitis, Viekšnių bernelis ir šėlstantis Kauno meno mokyklos vyrukas, imlus Paryžiaus auklėtinis, davė kokią nors genetinę informaciją savo mokiniams ir tų mokinių mokiniams, šiandien įsikūrusiems po Vilniaus dailės akademijos skliautais?

Atsakymų yra ir gali būti visokių. Tapybos istorija pateikia įvairiausių pavyzdžių, istorijų, net paradoksalių atvejų, kaip ir kokiu būdu mokytojo ir mokinio kūryba susipindavo, suartėdavo. Arba nutoldavo viena nuo kitos.

A. Gudaičio atveju irgi rastume pavyzdžių. Jis padėjo augti ne vienam pokario lietuvių tapytojui, žodžiu ar teptuko pėdsaku ant drobės nukreipdamas jų plastiką viena ar kita linkme. O žodis, ištartas stovint šalia mokinio? Ar jis neįstrigo į atmintį, nepakoregavo kūrybos? Taip išaugo mokiniai, o iš jų – dar viena karta, dar kita mąstysena.

Matuoti tapybos genetiką vien panašumais, plastikos artumu yra neproduktyvu. Apibendrinus būtų galima sakyti, kad mokytojas ir mokinys turi tris pagrindinius sąlyčio taškus: 1) mokinys iš mokytojo mokosi, 2) mokinys juo seka, jį kartoja, 3) mokinys neigia mokytoją. Vienas kelias veda į saugų prisišliejimą prie išmoktų dalykų, o kitas skatina sukilti. Sunku pasakyti, kas lemia. Keistai, spontaniškai susiklosto mokytojo ir jo mokinių likimai, kūrybos vingiai. Nėra čia formulės. Reikia laiko, išbandymų. Reikia kažkokio prisilietimo iš aukščiau. Gal – lemties.

iliustracija
A. Bugailiškytė. "Baras". 2004 m.

Ši bendra A. Gudaičio mokinių paroda nėra nei įrodymas, nei bandymas įminti A. Gudaičio tapybos genetikos mįsles. Tai žvilgsnis į tradiciją, jos pagerbimas, sąlyčių ar atostūmių pajutimas. Mokytojas gyvena mokiniuose savo veikla, perduota patirtimi, kūriniais, žodžiais, net elgesiu, judesiais, kvapu. Vienas šiandieninis studentas, niekad nebuvęs Maestro auklėtiniu, savo apmąstymuose rašo: A. Gudaičio dėka "šiek tiek praturtėjame mes, Lietuva, pasaulis". Gal ir pakanka? Bet kaip pamatuoti tą "šiek tiek"? Kuo dabar virtusi A. Gudaičio tapybos mokymo metodika, jo kūrybos pamokos, mintys?

Pirma, A. Gudaitis nebandė įsprausti tapybos į vieną mastelį, formą, išraiškos būdą. Mokė, kaip gali, bet ne kaip turi būti. Antra, nepripažino vienodumo, kartojimo, sekimo, priešinguose jo paties kūrybai pavyzdžiuose gebėjo įžvelgti dideles vertybes (prisiminkime jo žodžius apie Vladą Eidukevičių – nei jo mokinį, nei bendražygį). Trečia – paradoksalu, bet puoselėdamas koloristinę tapybinę plastiką tikėjosi sulaukti mokinių reakcijos: argi tik taip galima tapyti? Ir sulaukė! Štai čia galbūt ir glūdi tapybos (meno) genetikos dėsnis: keistis neigiant pažintą pavyzdį per suartėjimus ir atostūmius. Ačiū Dievui, tapybos genetikos dėsniai veikia ne taip, kaip biologijos. Paraidžiui čia niekas nesikartoja. L. Surgailis, A. Šaltenis, K. Dereškevičius, R.P. Vaitiekūnas nebetapė kaip jų mokytojas, o jų mokiniai K. Bogdanas ir J. Vaitiekūnas pakrypo dar į kitą pusę. Išliko tapybinės kultūros tradicija, prieraišumas vietai, laikui, gyvensenai. Išliko jausmas, kad tapyba visus sukabina ant tos pačios virvutės.

O kas dedasi jauniausiųjų studentų galvose, dar tik pirmuosiuose jų kūrybiniuose bandymuose – įsižiūrėkime, jie mums prieš akis. Bandykime suprasti jų mąstymą ir pastangas, suartėjimus ir nutolimus. Ak, kaip gera būti jaunam, kai kas nors pamoko! O laisvei "po to" daryti ką nori, manau, A. Gudaitis pritartų.