Senos ir naujos muzikinės pažintys

Povilas Stravinskas K. Vanago nuotr.

Lapkričio 6 d. Nacionalinės filharmonijos salėje įvykusio simfonino koncerto anaiptol nepavadintume netradiciniu, stebinančiu savo reperetuaru ar sandara: koncertas fortepijonui su orkestru ir simfonija, L. van Beethovenas ir D. Šostakovičius, solistą reprezentuojanti pirmoji koncerto dalis ir antroji, skirta orkestrui pasireikšti. Tokia žanrinė kompozicija dažnai būdinga Filharmonijoje rengiamiems šeštadieniniams simfoniniams koncertams, gretinantiems dviejų epochų muzikinį paveldą. Šiuo principu grįstas programas dažniausiai ir renkasi dirigentas Robertas Šervenikas. Jo koncertinėje veikloje harmoningai dera šiuolaikinės kompozicijos (dažniausiai lietuvių autorių kūrinių premjeros) bei simfoninė klasika. Ir viena, ir kita, regis, šiam dirigentui vienodai svarbu, padiktuota ne prievolės, o racionaliai ugdomos vidinės reikmės, savistabos, lemiančios koncentruotą, organizuotą bei sykiu erdvią šio atlikėjo interpretacinę mąstyseną. Visa tai padeda užmegzti kontaktą su scenos partneriais, simfoninio orkestro kolektyvu.

Minėto vakaro koncerto pirmoje dalyje skambėjo L. van Beethoveno Trečiasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, solo skambino pianistas Povilas Stravinskas. Šį atlikėją, nors ir su pertraukomis, pastaraisiais metais girdime gana dažnai. Tarp P. Stravinsko ir R. Šerveniko meninės laikysenos galima rasti nemaža iš pirmo žvilgsnio nepastebimų bendrybių. Pirmiausia krinta į akį jų abiejų santūrus vidinis artistiškumas, nukreiptas ne į publiką, o pačios muzikos ir scenos partnerių link. Abu atlikėjai, be abejonės, – savo srities virtuozai, tačiau šį jų bruožą veikiau reikėtų traktuoti ne kaip demonstratyvią vyraujančio techninio dėmens apraišką, bet kaip dvasinio muzikos turinio raiškos impulsą. Todėl ir L. van Beethoveno partitūra, viena iš scenos senbūvių, nuskambėjo patraukliai, originaliai, drąsesni meniniai užmojai buvo jautriai sulydyti su tradicine šio Vienos klasiko kalbėsena. Tačiau ar kartais būtent to ir nepakanka?

Iškalbingiausiai interpretuojamoje L. van Beethoveno muzikoje reiškėsi artikuliacinė įtaiga, atskleidusi estetines muzikinio teksto aspiracijas, kurių visumai pajausti svarbi kiekvieno pasažo, melizmo ištarmė ar bosuojančio balso pulsacija. P. Stravinsko skambinama solo partija šiuo požiūriu ir orkestrui diktavo rūpestingo, tikslaus teksto atlikimo būtinybę, kūrė darnią, beveik kamerinę, intymią ansamblio kokybę. Šįkart atlikėjams norėjosi sustiprinti subtiliąją L. van Beethoveno Koncerto raiškos poziciją, ją paryškinant jausmingai, grakščiai išgrotais melodiniais vingiais, elegantiškais pasažais, P. Stravinsko palytėtais romantiniais ir rokoko būdingais atspalviais, nors atsakyti tuo pačiu orkestrui kartkartėmis nebuvo lengva (turiu galvoje kai kurių frazių pabaigas ar dinaminius niuansus). Šias pianisto nuostatas akivaizdžiai integravo pirmosios Koncerto dalies kadencija bei jau vėliau, kaip savotiška nuoroda, bisui atlikta D. Scarlatti sonata. Šioji sužadino P. Stravinsko rečitalių ilgesį. Solinių koncertų Filharmonijos publika išties senokai negirdėjo, o jie galėtų deramai papildyti pilnavertę šio pianisto solinę raišką.

Koncertui buvo pasirinkta ir Penkioliktoji D. Šostakovičiaus simfonija – paskutinysis kompozitoriaus šio žanro kūrinys, vainikuojantis jo kūrybą. Jis pratęsė R. Šerveniko rusų kompozitorių interpretacijų liniją, kurią jis nuosekliai plėtoja remdamasis studijų metais Sankt Peterburge įgyta patirtimi. Pažymėtina, jog dirigentas jau spėjo subrandinti esminius tokių partitūrų "perskaitymo" ir koncertinio perteikimo įgūdžius. Prisiminsiu trumpą šio dirigento frazę, pasakytą viename interviu, dalijantis mintimis apie repertuaro perspektyvas: "Norų yra daug, bet jais švaistytis reikia atsargiai". Iš tikrųjų matyti, jog R. Šervenikas, formuodamas savo repertuarą su orkestru, jo erdvę plečia nuosekliai ir logiškai, todėl į koncertus susirinkusi publika nujaučia, ko galima tikėtis. Vienas tokių lūkesčių (jį pateisino ir šis koncertas) – tai subrandinto, suvokto meninio opuso pateikimas.

D. Šostakovičiaus veikalas, kuriam būdinga tobula, tačiau mįslinga, išradinga sąranga, iš ankstesnės patirties atėjusi, bet drąsiais, grynų ir šviežių spalvų potėpiais atnaujinta muzikinė kalbėsena, ir dirigentą su orkestru vertė austi partitūros prigimtį atliepiantį originalų išraiškos priemonių audinį. Interpretacinė koncepcija pasireiškė logišku akcentų išdėstymu, tolygiai pateikiamais emociniais resursais, ypač gerai subalansuotu dinamikos lygmeniu, simfoninės ir kamerinės prigimties sambūviu ir subtiliomis partitūros potekstėmis. Iš jų gimė sustyguota simfonijos vidinės įvairovės visuma, regis, tik formaliai suskirstyta į keturias kūrinio dalis, kurių muzikinė medžiaga susumuojama įspūdingame kūrinio finale, ištirpstančiame kvintoje tarsi iškalbingame daugtaškyje. Taigi turėjome progos iš naujo susipažinti su penkiolikos simfonijų autoriumi D. Šostakovičiumi.