Muzika

Iš tvirto kamieno

Minint dainininko Jono Stasiūno 85-ąsias gimimo metines

Kęstutis Mikeliūnas

iliustracija
Jonas Stasiūnas su dukra Aušra 1975 m.

Rudenį palydėdami išskrendančius sparnuočius, mintimis nejučia nuklystame į praeitį, prisimename negrįžtamai iškeliavusius artimuosius, draugus, gimines, žinomus žmones. Vieną rugsėjo šeštadienį į mažą Gelažių bažnytkaimį netoli Panevėžio iš sostinės ir nuo Pušaloto pusės patraukė mašinų vorelės. Artimieji, giminės ir vietiniai gyventojai susirinko paminėti įžymaus Lietuvos dainininko Jono Stasiūno (1919–1987) 85-ąsias gimimo metines, pagerbti Jo tėvų, seserų, brolių, senelių atminimą.

Laikas ir nauji įvykiai daug ką negailestingai ištrina iš mūsų atminties, bet Jono Stasiūno nuopelnai Lietuvos nacionalinei operai nepamirštami. Jo sukurtas Margirio vaidmuo V. Klovos operoje "Pilėnai" – tarsi nepakartojamas pavyzdys. Tik prisiminkime laikotarpį, kada įvyko šios lietuviškos operos triumfas, – tai buvo slogūs tautinės savimonės slopinimo metai. Per 40 metų scenoje sukurti 53 ryškūs vaidmenys. J. Stasiūnui gamta nepagailėjo gražaus balso, puikios sceninės išvaizdos, meninio skonio. O Jo dainuojamos lietuvių liaudies dainos su J. Indra ar su dukra Aušra! Tėvo ir dukters pasirodymai koncertuose visada žavėjo Lietuvos žmones.

Taigi Aušros Stasiūnaitės-Čepulkauskienės ir jos artimųjų rūpesčiu suvažiavo būrys giminių, anksčiau gal ir nė nepažinusių vienas kito. Bet išgirdę per radiją ar pamatę per televiziją visi sakėsi džiaugdavęsi ir didžiuodavęsi, kad dainuoja jų pusbrolis, dėdė, senelis...

Visiems mums įdomu pažinti savo giminės šaknis. Pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Pušaloto yra Skaistgirių sodžius. Greta, ant Lėvens kranto, – Kupstai, kur nuo senų laikų gyveno Stasiūnai. J. Stasiūno tėvas Antanas augo keturių seserų ir trijų brolių šeimoje. Visi Stasiūnai buvo aukštaūgiai, gražios išvaizdos, gerais balsais. Vasaros vakarais kaimo bernai prasimanydavo visokių išdaigų. Tai kokį kubilą vandens užkels ant stulpo, tai tvorą perkels skersai sodžiaus gatvės, šiaudų kūlius ant stogo kraigo sustatys kaip kaminus… Ką reiškė tokiems vyrams (tarp jų buvo ir atletiški Stasiūnai) pakelti ant Lėvens kranto stovinčios pirtelės kampą ir sukišti po juo pastogėje kabojusias vantas!.. Tokie vyrų "paišdykavimai" labai pagyvindavo monotonišką kaimo gyvenimą.

Dainininko teta Anelė Stasiūnaitė, jauna ištekėjusi už I. Lelio iš Skaistgirių užaugino 11 vaikų. Nors ir nedideliame 15 ha ūkyje gyvendami, penki jų vaikai baigė aukštąjį mokslą, o anais laikais tai buvo tik turtingųjų privilegija.

J. Stasiūno pusbrolis inžinierius P. Lelis, daugelio iškilių pastatų projektų autorius, prieš karą buvo Rokiškio ir Panevėžio apskrities inžinierius. Pokario metais, gyvendamas Toronte, visaip rėmė lietuvių veiklą, parašė knygą "Lietuvos keliu". Buvo muzikalus, gerai grojo mandolina.

Pusseserė R. Lelytė-Banionienė – mokytoja, tremtinė, 1948 m. pabėgusi nuo Laptevų jūros. Po penkių metų "zuikiško gyvenimo" buvo areštuota ir vėl nuvežta atgal. Spalvinga, optimistiška asmenybė. Dainuodavo, deklamuodavo. Savo klajones po tremtį ir kalėjimus aprašė knygoje "Svetimoj padangėj".

Vilniuje gyvenantis medicinos profesorius J. Lelis – daugelio knygų, straipsnių autorius, rašęs, beje, ne tik apie mediciną. Mėgsta skambinti fortepijonu. Ir jis, ir jo sesuo A. Ališauskienė, studijų metais dainavo K. Kavecko choruose. Iš gausios Lelių giminės profesorius daugiausia ir bendravo su savo pusbroliais dainininkais Jonu ir Antanu.

J. Stasiūno teta Anelė Lelienė pasakodavo iš Kupstų atsineštą savo 300 aukso rublių kraitį atidavusi jauniausiam vyro broliui Antanui, kad šis galėtų mokytis. A. Lelis (Lalis) tapo įžymiu žodynininku, leksikografu, kultūros veikėju.

Šių eilučių autorius iš savo senelės A. Stasiūnaitės-Lelienės 1957 m. užrašė keliolika senovinių dainų. Per šimtą dainų mokėjo ir kita jos sesuo – Ona Stasiūnaitė-Paliūkienė, nutekėjusi į Varakiškių kaimą čia pat už Lėvens. Ji užaugino šešis vaikus. Vienas iš jų, kunigas J. Paliukas, kalėjo Sibiro lageriuose. Buvo muzikalus, kūrė giesmių melodijas, rašė tekstus.

Dainininko dėdė Justinas Stasiūnas gyveno Amerikoje. Prieškario metais dar aplankė savo tėviškę Kupstus. Prof. J. Lelis pasakojo, kad tuomet jis atėjo į gegužinę Skaistgirių pušynėlyje, kur grojo kariškių orkestras. Samdinės ir neturtingos sodžiaus mergaitės būriavosi prie aptvertos šokių aikštelės. Dėdė "amerikonas" už visus užmokėjo. Bufetininkui liepė jo sąskaita visus gegužinės dalyvius pavaišinti alumi, limonadu.

J. Stasiūno tėvas taip pat buvo išvykęs į Ameriką uždarbiauti, sunkiai dirbo skerdyklose. Sugrįžęs į tėvynę nusipirko žemės sklypą Ničiūnuose, netoli Subačiaus. Stasiūnai išaugino tris sūnus ir keturias dukteris. Iš seserų gražų balsą turėjo Ksaverija. Ji ir vaidino, ir giedojo bažnyčios chore. Buvo visų mėgstama, tikra pobūvių siela. Brolis Stasys karo sūkurių buvo nublokštas į Ameriką. Jonas ir Antanas savo gyvenimą susiejo su dainavimu, opera. Gelažių miestelyje yra gatvė, pavadinta Jono Stasiūno vardu. Čia jis su savo broliais ir sesutėmis lankė pradžios mokyklą, dainavo chore.

Daug prisiminimų išniro susirinkus Jono Stasiūno 85-ečio paminėti. Turbūt seniai po Gelažių medinės bažnytėlės skliautais šv. Mišių metu skambėjo tiek jaunų gražių balsų. Aušra Stasiūnaitė su savo studentėmis pagiedojo keletą religinių, klasikos kūrinių. Po šv. Mišių aplankę Stasiūnų šeimos kapus, visi patraukėme į kultūros namus. Čia surengto koncerto klausytojus sužavėjo skoningai parinkta programa, nuotaikingas atlikimas, jie negailėjo plojimų p. Aušrai ir jos buvusioms bei esamoms studentėms: L. Urniežiūtei, Ž. Dvarionytei, I. Kaminskaitei bei koncertmeisterei N. Baranauskaitei. Šaltoką salę sušildė ne tik didžiulis židinys. Visus sužavėjo nuo scenos sklindanti šiluma, kuria taip dosniai dalijosi dainininkės. Prie vaišių stalo susipažinusieji kalbėjo apie gausios ir dainingos Stasiūnų giminės ištakas…

Kartais savęs klausiame: iš kur randasi ryškūs, talentingi dainininkai, artistai, muzikantai? Matyt, kad atsakymo į tai dažniausiai reikia ieškoti prie šeimos medžio kaimieno.