Sindromas niekuo dėtas

"Svajotojai"

Šį šlykštų šaltą rudenį pats sau diagnozavau emocinio sudegimo sindromą, apie kurį išgirdau per "Laisvės" radiją. To sindromo požymiai nemalonūs – apatija, cinizmas, abejonės savo profesionalumu, fizinis pykinimas nuo bendravimo su kitais žmonėmis, pyktis ir panašūs "malonumai". Bijodamas, kad sindromas neprogresuotų, stengiuosi nebendrauti, nebūti masių susibūrimo vietose, nežiūrėti televizijos (ypač lietuvių ir ypač rinkiminių laidų). Dėl tos pačios priežasties pirmą kartą per Nepriklausomybės laikus nenuėjau balsuoti. Nebuvo už ką, kita vertus, visai nenoriu dalyvauti suvirintojo iš Archangelsko surežisuotame spektaklyje, kurio dalyviais tapo visi, net iš sapnų pažadintas premjeras.

Jeigu šeštadienio popietę (16 d. 16 val.) per LNK pasižiūrėsite Noros Ephron (tos, kuri sukūrė "Nemigą Sietle") filmą "Mykolas" (1996), manau, suprasite: Lietuvai reikia ne partijų, Seimo ar milijonieriaus iš Rusijos, bet tik Mykolo. Pastarasis nuolat kasosi, nesiskuta, gesina cigaretes į pusryčių košę, ryja sočius ir riebius patiekalus, gadina orą… Tačiau jam viskas galima, nes jis tai daro taip žaviai ir nepakartojamai, kad negali atsispirti. Mykolas yra angelas, atvykęs Žemėn vykdyti slaptos misijos. Jis sugeba atgaivinti šuniukus, sutramdyti įsisiautėjusius bulius, skleisti malonų vanilės kvapą ir paversti moteris laimingomis apdujėlėmis. Tačiau Mykolas padaro taip, kad jo žavesiui pajėgtų atsispirti viena garbanota liūdna mergina. Su Dorote susiję visai kiti Mykolo planai: jis turi sujungti šią romantišką būtybę su cinišku žurnalistu Frenku kažkur Dievo apleistoje Ajovoje.

Iš pradžių Mykolui nelabai sekasi, bet neskubėkite – 106 filmo minutės privers laukti stebuklų, žavėtis Mykolo nesėkmėmis ir tuo, kad jis ne toks šventas, kokiais dedasi Lietuvos politikai, vienuoliai ar žurnalistai. Juolab kad Mykolą vaidina Johnas Travolta, pernelyg nesigėdijantis nei savo apkūnių formų, nei šiuo vaidmeniu uždirbtų milijonų. Kita vertus, matyti, kad Andie MacDowell, Williamas Hurtas, Bobas Hoskinsas ir Tomas Hanksas filme taip pat puikiai jaučiasi.

Mykolas nuolat dėvi seną lietpaltį. Travolta tvirtina, kad tai – režiserės mylimojo prisiminimas, bet aš manau kitaip. Senas lietpaltis filme man visada kelia prisiminimus apie nuostabų policijos leitenatą Kolombą, kurį suvaidino Peteris Falkas. Vieno garsiausių serialų herojus taip pat tapo angelu, bet jau kitame filme – Wimo Wenderso "Dangus virš Berlyno". Angelo Kolombo šią savaitę tikrai pasigesiu, bet Peteris Falkas vaidins filme "Piniguočiai" (BTV, 18 d. 21.20). Ten jis – baro savininkas, susijęs su mafija, o ne gudrus nusikaltimus tiriantis lapinas. Bet Falkas yra Falkas. Jo dirbtinė akis mato geriau nei mano ar jūsų.

Kadaise tikrą malonumą patyriau ir žiūrėdamas beprotišką Tomo DiCillo komediją "Gyvenimas užmarštyje". Tai buvo pats linksmiausias filmas apie tai, kaip daromas kinas. Po to režisierius dingo iš mano akiračio, todėl nekantriai laukiu jo 2001 m. sukurto filmo "Dviguba bėda" (LTV, 16 d. 22 val.). Jo herojus yra Niujorko policininkas, negalintis atsigauti po šoko, kurį patyrė žuvus žmonai ir dukrai. Tačiau tai ne drama, o greičiau satyra su kai kurių kritikų žiauriai nekenčiamos romantinės komedijos elementais. Kai kurie iš jų filme įžvelgė ir antitarantinišką kritiką, nes DiCillo pasišaipo iš postmodernistinio kino guru mėgstamo metodo suplakti humorą, žiaurumą ir didmiestyje gyvenačių skirtingų etninių grupių žmonių reakcijas. Kad ir kaip būtų, mūsų laukia susitikimas su Denisu Leary, Elizabeth Hurley, Steve’u Buscemi, Luisu Guzmanu ir Chrisu Nothu.

Žiūrint filmą, siūlau prisiminti kita proga pasakytus režisieriaus žodžius: "Buvau ne vienoje filmavimo aikštelėje, mačiau ten tvyrančią beprotybę ir chaosą, kurie dažniausiai būdavo daug įdomesni už kuriamą filmą. Mane sužavėjo beprotiškas dualizmas, meilė ir neapykanta, kurie filmuojant visada neatskiriami.Visų dalyvių energija sutelkta į tai, kad būtų sukurta netikra, bet kiekviena detale tobula tikrovė, o visas pastangas gali sužlugdyti vienas čiaudulys."

Įtariu, kad panašiai buvo ir šįvakar (15 d. 23 val.) BTV rodomo naujausio Bernardo Bertolucci filmo "Svajotojai" filmavimo aikštelėje. Tai filmas apie maištingą Paryžiaus 1968-ųjų kartą, kuriai priklauso ir pats režisierius. Maištas gimė žiūrint filmus. Filmo herojai juos žiūri Paryžiaus sinematekoje, kuri yra ne tik 7-ojo dešimtmečio maišto, bet ir prancūzų Naujosios bangos lopšys. Tad maištas yra neatsiejamas nuo meilės kinui. Ir dar nuo erotikos. Būtent tą dešimtmetį ji pergalingai įsiveržė ir į kiną, ir į pakitusius papročius. Filmo herojai – brolis ir sesuo bei jų pažįstamas amerikietis – sudaro keistą meilės trikampį.

Režisierius žvelgia į savo jaunystę, sakyčiau, labai sentimentaliai ir nostalgiškai. Bet neskubėkime jo teisti. Atvirai pasakius, žiūrėdamas į įvairiausiuose realybės šou dalyvaujančius jaunuolius, dėl pinigų ir abejotinos (t.y. visas požiūriais menkutės) lietuviškos šlovės galinčius vienas kitam perkąsti gerklę, išpažįstančius tik vienintelį Dievą – vartojimą, pradedu ilgėtis maišto. Žinau, kad jo nesulauksiu. Todėl pagal principą "Make Lowe Not War" gyvenantys Bertolucci herojai man daug artimesni. Ir dėl to nekaltas joks sindromas.

Jūsų – Jonas Ūbis