Minčių ir audrų sėjėjai

Pabaiga. Pradžia Nr.631

Filosofai

Jeanas Baudrillard’as, arba Reginio visuomenė

Jeanas Beaudrillard’as (g.1929) kartu su Jeanu-Franēois Lyotard’u ir Jacques’u Derrida vadinami postmodernizmo pranašais. Tačiau Beaudrillard’as nėra nei pranašas, nei net postmodernistas, o šiuolaikinės kultūros kritikas ir marksistas. Užuot kvietęs kelti revoliuciją, jis apnuogina fikcijas ir mistifikacijas, kuriomis apauga masinio vartojimo visuomenė. Pasak šio prancūzo, naujųjų laikų užkariavimai – seksualinė ir rasinė emancipacija, žodžio laisvė, klasinių skirtumų panaikinimas – mikliai perimami ir įmontuojami į "reginio visuomenę", todėl jie prarado savo išlaisvinamąją galią. Šioje visuomenėje paprastų žmonių gyvenimas tampa prasmės netekusių įvykių seka: apsipirkimas, ritualinis televizijos žinių žiūrėjimas. Iš žmonių atimta teisė išgyventi savo gyveninimo tikrovę.

Tikrovę keičia jos imitacija. Ji ir yra televizijos pramonės, kino ir žiniasklaidos tikslas, šiuo verslu užsiima reklamos, rinkodaros specialistai. Riba tarp sukurtos ir tikros realybės nusitrina, tad neįmanoma nustatyti, kas yra objektyvi tiesa. Išgarsėjo Beaudrillard’o frazė, esą 1991 m. karas Persų įlankoje nevyko – per televizorių matėme tik cenzorių griežtai prižiūrimą jo versiją, skirtą propagandiniams tikslams. Po 2001 m. teroristų atakų Niujorke ir Vašingtone Beaudrillard’as ir vėl "užkliuvo": jis parašė, kad juoda ir balta spalva piešiamas amerikietiškas pasaulio įvaizdis, kuriame gėrį reprezentuoja Amerika, provokuoja teroro aktams.

Kate Millet, arba Šalin patriarchatą

Dabar jos tezės atrodo gana akivaizdžios, tačiau prieš 30 metų, kai pasirodė Kate Millet knyga "Lyties politika" ("Sexual Politics"), jos buvo tikras atradimas. Amerikietė anglų literatūros profesorė ir skulptorė Millet (g.1934) rašė, kad vyrų dominavimas kultūros ir valdžios pasaulyje yra labiausiai paplitusi mūsų laikų ideologija. Niekas iki tol taip akivaizdžiai nebuvo suformulavęs visuomeninių vyro ir moters vaidmenų problemos: mūsų dekaloge yra privalomas įsakymas, kad vyras valdo moterį, o vyresnis vyriškis – jaunesnį. Tokią visuomenės sistemą Millet pavadino "patriarchatu". Ji pasišventė kovai su šia sistema pasinaudodama (tada tai buvo feministinės kritikos naujovė) iš antropologijos, sociologijos, istorijos ir ekonomikos bei literatūros pasisemtais argumentais. D.H. Lawrence’ą, Henry Millerį, Normaną Mailerį, Jeaną Genet jūs laikote išsilaisvinimo simboliais? Aš jums įrodysiu, kad prievarta bei jėga moters atžvilgiu ir jiems yra vertybė. Nuo žodžių Millet perėjo prie veiksmų – įsijungė į moterų teisių gynimo judėjimą, išplitusį nuo Amerikos iki Irano.

Jacques’as Derrida, arba Dekonstrukcija

Savaitgalį vienoje Paryžiaus klinikoje nuo vėžio miręs Jacques’as Derrida – antrasis prancūzas britų savaitraščio sąraše. 1930 m. Alžyre gimęs žydas buvo kalbos filosofas, išpažinęs kultūros tekstų dekonstrukcijos, atskleidžiančios jų paslėptą prasmę ir intencijas, metodą. Viskas žmonių pasaulyje yra "tekstas", todėl verta giliau pažvelgti į mechanizmus, žodžius paverčiančius daiktais, tarsi jie egzistuotų iš tikrųjų, ir ne tik kalboje. Derrida netvirtino, kad viskas gali ką nors reikšti, jis teigė, kad reikšmės niekad negali būti galutinės ir stabilios. Dekonstrukcija visai neprivalo būti destrukcija, tačiau gali atverti mums dar daugiau prasmių, jų vidinių sąsajų arba prieštaravimų. Sakoma, kad dekonstrukcija – tai postmodernizmo kvintesencija, kuri galiausiai nutrina ribas tarp filosofijos ir literatūros. Tradiciniai filosofai nenoriai pripažino Derrida, manydami, kad jo vieta ten, kur jis ir dėstė mieliausiai – literatūros katedrose, dažniau JAV nei Prancūzijoje, kur oficialų doktoratą jis gavo tik sulaukęs penkiasdešimties. Pats Derrida nuolat tvirtino dekonstukcijos sąvoką radęs Martino Heideggerio darbuose. Beveik kiekvienoje savo knygoje (nekalbant apie paskaitas) Derrida rėmėsi didžiaisiais filosofais – Sokratu, Platonu, Descartes’u, Hegeliu, Bergsonu, Husserliu, Levinu, Heideggeriu. Jo filosofavimas visada buvo grindžiamas dialogu su tradicija. Jis taip pat rašė esė apie Shakespeare’ą, Mallarmé, Shelley, Celaną, Joyce’ą ir save, ko gero, pirmiausia laikė rašytoju, kuris dar nori rūpintis Vakarų filosofijos palikimu bei jį skleisti.

Jo intelektualinės ir rašytojo ambicijos buvo milžiniškos. Viename pokalbyje jis prisiminė jau vaikystėje svajojęs apie tai, kad "pasakys viską" ir suras talpiausią formą, kuri leistų rašyti apie literatūrą ir filosofiją ir literatūriškai, ir kartu labai disciplinuotai. Todėl Derrida nerašė tradiciškai ir reikalavo, kad skaitytojas atsisakytų išankstinių nuostatų, koks turi būti filosofinis tekstas. Į žurnalistų klausimus, kodėl jo tekstai tokie sudėtingi, Derrida atsakydavo klausimu, kodėl jie to paties neklausia mikrobiologų ar fizikų. Jo metodas, žinoma, turėjo politinių pasekmių: Derrida pats vadino jį radikaliojo marksizmo atmaina. Derrida buvo laikomas kairiųjų pažiūrų žmogumi ir kurį laiką bendradarbiavo su kitu garsiu prancūzų kultūros kritiku, marksistu Louis Althusseru. Kaip 1968-ųjų politinio ir visuomeninio maišto kartos atstovas Derrida priskiriamas "antifilosofijos" krypčiai, siekiančiai išlaisvinti žmogų iš metafizikos "tramdomųjų marškinių". Svarbu būti laisvam nuo primestinių pasaulio interpretacijų.

Derrida debiutavo 7-ojo dešimtmečio pradžioje kaip Husserlio tekstų vertėjas ir komentatorius. Vėliau jis prisišliejo prie kairuoliškos grupės "Tel Quel", bet greitai su ja išsiskyrė, grupei pradėjus garbinti Mao Dzedungą. 1967 m. Derrida išleido tris knygas ir iškart tapo žvaigžde. Vėliau jį gana greitai įtraukė Amerika, ten jis reguliariai vedė seminarus, leido knygas. Derrida yra parašęs per 80 knygų, kurios išverstos į visas svarbiausias pasaulio kalbas.

8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo gyvai reaguoti į politiką. Kai komunistinė Čekoslovakijos valdžia už kontaktus su "Chartijos 77" dalyviais ištrėmė jį iš šalies (viešbutyje buvo "rasti" narkotikai), Derrida pradėjo rodytis viešai (iki tol jis niekad nesileido fotografuojamas) ir pasisakyti prieš politinę prievartą. Derrida išgarsėjo savo kalbomis prieš apartheidą, rasizmą, religinį netolerantiškumą. Paskutiniais dešimtmečiais Derrida atsisakė smulkmeniškos tekstų analizės ir intensyviai užsiėmė etika bei religija. Jis laikė save mesianistinės tradcijos tęsėju ir mielai naudojosi turinčio ateiti, bet vis nepasirodančio Mesijo įvaizdžiu. Šios dvi temos – etika ir religija – atsispindi jo paskutiniuose darbuose ir paskaitose apie svetingumą, atleidimą, mirties bausmę (Derrida buvo aktyvus jos priešininkas), draugystę, žmogaus teises.

Savo knygose Derrida rašė apie kito žmogaus orumą ir sunkų dialogo meną tarp to, kas žmoguje individualu ir nepakartojama, ir to, kas ateina iš šalies ir neleidžia jam likti savimi. Į amerikiečio žurnalisto klausimą, ar jis dekonstruoja ir žiūrėdamas televiziją, Derrida atsakė: "Žinoma, aš dekonstruoju visą laiką". Tai reiškė: "Aš visąlaik kritiškai vertinu tai, ką matau". Argi ne taip esame įpratę apibrėžti filosofo pašaukimą?

Mokytojai

Abul-Ala Maududi, arba Islamas aukščiau už viską

Maulana Sajjidas Abul-Ala Maududi (1903–1979) buvo laipsniškų politinių reformų ir visuomeninių ir permainų šalininkas, tačiau jis manė, kad pagrindinė jų sėkmės sąlyga yra vidinės kiekvieno musulmono permainos.

Jis gimė Indiją dar valdant britams. Būdamas jaunas žurnalistas, Maududi pradėjo fragmentais publikuoti savo kūrinį apie islamiškąją džihado sąvoką. Dabar šis terminas jau visuotinai žinomas, tačiau iš pradžių jis turėjo dvasinę ir etinę reikšmę – savo gyvenimu liudyti Korano principus. Tačiau Maududi manė, kad džihadas apima ir siekį pagerinti visuomeninę musulmonų būtį. 1941 m. pagal Europoje egzistuojančių revoliucinių partijų pavyzdį jis įkūrė islamo organizaciją "Džamat-e-Islami". Padorūs musulmonai turėjo būti naujos islamo visuomenės užuomazga. Tačiau organizacija greitai pateko į komunistų spąstus ir pasidavė autoritarizmo pagundai.

Britams pasitraukus iš Indijos, atsirado galimybė kurti nepriklausomą musulmonišką Pakistaną, bet "Džamat" ją atmetė. Maududi manė, kad islamo negalima uždaryti vienos valstybės ribose, jis turi plėstis visame pasaulyje. Tačiau Maududi apsigyveno Pakistane ir pradėjo kovoti už tai, kad jame būtų priimti šariato įstatymai. Jis tapo Korano teisės žinovu, komentatoriumi ir gynėju. 1953 m. Pakistano valdžios jis buvo apkaltintas antivalstybinio judėjimo skatinimu, pasodintas į kalėjimą ir nuteistas mirti. Maududi nenorėjo prašyti malonės, todėl tapo kankiniu ir dievobaimingumo įsikūnijimu. Tačiau nuosprendis buvo atšauktas, Maududi atsidūrė laisvėje.

Tapęs antiintelektualiu islamo viršenybės dainiumi, jis teigė, kad išorinis pasaulis nesuvokia musulmonų tikėjimo ir kad islamas turi atsakymą į kiekvieną esminį klausimą ar reiškinį. Korano teisė kai kuriais klausimais gali būti pasenusi ir atsilikusi, bet ją galima patobulinti, pataisyti. Vakarai yra amoralūs ir dekadentiški. Kritikuodamas Vakarus, Maududi rėmėsi vokiečių fašistais ir Darwinu. Juo jis rėmėsi ir pagrįsdamas moterų priklausomybę. Jis buvo autoritarinis tradicionalistas, neigęs demokratiją. Tačiau ir praėjus daugeliui metų po jo mirties, Maududi idėjos tebevaldo milijonų viso pasaulio musulmonų vaizduotę.

Li Honghzi, arba Meditavimo galia

Meistras Li (g.1952) dievagojasi nesąs kinų Buda. Egzistuoja kelios jo biografijos versijos. Pasak vienos, dar būdamas mažas berniukas, jis mokėsi kovos meno prižiūrimas budisto meistro, o vėliau gilino žinias pas mokytoją daoistą. Li išpažinėjai tiki, kad jis gali pereiti kiaurai per sieną, kad jis – atvykėlis iš kitos, aukštesnės, tikrovės. Tai skamba nelabai rimtai, tačiau Li tapo milijonų vedliu ir didžiausiu komunistinės Kinijos valdžios priešu. Valdžia jį laiko apgaviku ir iškrypėliu, o kelyje į kapitalizmą pasiklydusios kinų masės – savo dvasine atrama. Transformacijos šokas atgaivino Kinijoje įvairius tikėjimus, jie atkariauja sau vietą tuštumoje, atsiradusioje išnykus pirmininko Mao kultui.

Li judėjimas, dar vadinamas Falungong sekta, iš pradžių nesukėlė didelio valdžios pasipriešinimo. Valdžia susigriebė tik 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai viena Li knygų tapo bestseleriu. Bet ir tada dar niekam neužkliuvo Li ir kovos menų ryšys. Manyta, kad bus net geriau, jei kinai domėsis savo kultūros tradicija, o ne žavėsis pavojingomis Vakarų idėjomis, tarp jų ir demokratija. Tačiau, kai Li judėjimas apėmė milijonus žmonių, valdžia nusprendė, kad jis gali tapti komunistų partijos konkurentu ir kartu su nekaltais gimnastikos bei meditavimo pratimais įdiegti neigiamą politinį turinį. Li šalininkų protestai ir peticijos nepadėjo: 1998 m. meistras emigravo į JAV, po metų sekta buvo uždrausta ir iki šiol Kinijoje yra žiauriai persekiojama. Mokytojas moko iš tolo, padedamas video, interneto ir knygų, o jo šalininkų vis daugėja ir už Kinijos liaudies respublikos ribų.

Antonio Negri, arba Antikapitalistai, nepraraskite vilčių

Dar neaišku, ar Negri būtų patekęs į šį sąrašą, jei dėl savo pažiūrų nebūtų atsidūręs kalėjime. Bet ar tik dėl pažiūrų? Gimęs 1933 m. Padujoje, 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais jis buvo radikalių italų kairuolių veikėjas. Negri laikomas komunistu, tačiau jis kovoja ne tik prieš kapitalizmą, bet ir prieš valstybės institucijas. Jis niekad nebuvo partijos narys, nes "norėjo išgelbėti Marksą nuo marksizmo" ir išlaisvinti darbo žmones nuo darbo, politinių partijų ir profsąjungų. Kai 1978 m. kairuoliškosios "Raudonosios brigados" nužudė premjerą Aldo Moro, vyriausybė paskelbė ypatingąją padėtį. Negri buvo suimtas, nors jis ir neskatino prievartos politinėje kovoje. Teismas pripažino, kad revoliucijos teoretikas yra moraliai atsakingas už teroro bangą Italijoje. Negri buvo išleistas iš kalėjimo, kai jį išrinko parlamento deputatu (1983), bet po kelių mėnesių iš jo vėl buvo atimtas imunitetas ir nuspręsta baigti prieš jį pradėtą teismo procesą. Negri pabėgo į Prancūziją.

Ten jis dalyvavo intelektualiniame ir politiniame aplink Michelį Foucault susispietusių kairiųjų gyvenime. Negri propagavo idėją, kad kapitalas ir valdžia nėra tokie visagaliai, kaip gali atrodyti, ir kad jiems gali pasipriešinti revoliucinės demokratinės jėgos – samdomi darbuotojai, maištininkai, skurdžiai. 1997 m. sugrįžęs į Italiją, Negri vėl buvo suimtas ir nuteistas 13 metų kalėti. Kalėjimo kameroje jis parašė kartos manifestą "Imperija". Pasak Negri, radikalūs kairieji privalo nepasiduoti pesimizmui, nes globalizavimo epocha labai palanki jų veiklai: griūva nacionalinės valstybės "velniškas narvas", nyksta valstybių sienos, masinė migracija atveria naujas pasipriešinimo galimybes. Pernai išleistas iš kalėjimo, Negri vėl ėmėsi politinės veiklos.

Parengė Kora Ročkienė