Dailė

Smagi glazūros audra

Keramikos paroda "Akademijos" galerijoje

Aistė Virbickaitė

iliustracija
Rytas Jakimavičius. Be pavadinimo
U. Gelgudos nuotr.

Vilniaus galerijoje "Akademija" veikia keramikos darbų paroda "Glazūros audra: Lietuva – JAV". Ja užbaigiamas Vilniuje vykęs tarptautinis keramikos simpoziumas, kurio metu dešimt dalyvių iš Lietuvos ir JAV kūrė, bendravo, dalinosi patirtimi, susipažino su naujomis medžiagomis. Iš abiejų šalių dalyvavo po penkis menininkus. Lietuvai atstovavo gerai žinomi keramikai Juozas Adomonis, Rytas Jakimavičius, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Aldona Šaltienė ir Jovita Laurušaitė. Simpoziumo technologinė pusė apėmė žemos temperatūros, molio masių ir glazūrų panaudojimo galimybių išplėtimą ir leido išgauti žymiai platesnę spalvų bei specialių efektų skalę, buvo naudojamos ir lietuviškos, ir amerikietiškos medžiagos.

Pažintos naujovės neapvertė jau susiformavusio savito menininkų stiliaus aukštyn kojom. Lengvai atpažįstami teatrališki, tapybiški Aldonos Šaltienės, subtiliai ironizuojantys, pabrėžtinai preciziškai atlikti Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės, lakoniški, minimalistiniai Juozo Adomonio ir provokuojantys Ryto Jakimavičiaus darbai. Tad žiūrovą, atėjusį susipažinti su simpoziumo rezultatais, turbūt labiausiai pradžiugins galimybė palyginti šiuolaikinės Vakarų keramikos lyderių amerikiečių ir lietuvių menininkų darbus.

Simpoziumo rengėjai dalyviams neskyrė ir nerekomendavo jokių galimų temų, menininkams buvo palikta visiška laisvė. Kiekvienas kūrė tai, kas jį šiuo metu labiausiai domina. Kadangi lietuvių menininkai dirbo įprastinėmis sąlygomis, smalsiau apžiūrinėti Amerikos keramikų darbus, gimusius jiems visiškai naujoje aplinkoje. Tarkim, Randallui B. Schmidtui susitikimas su senosios kultūros liekanomis, neabejoju, gerokai prislopino spalvas ir paveikė darbų tematiką. Matome archainės moters statulėlę, katalikų šventąjį ir Vilniaus įkūrimą kunigaikščiui Gediminui išpranašavusį vilką (suprasdama, kad autorius siekė apibendrinimo, negaliu nesišypsoti: mūsų geležinis vilkas labai jau panašus į jauną vilkiuką. Nors – kodėl gi ne...) Tracy P. Gamble pakerėjo kanalizacijos šulinio dangčio forma ir ornamentas – jo fragmentai išskaidyti į atskiras plokštes, sudarančias nenuobodžią ir žvilgsnį ilgam prikaustančią kompoziciją, blizgančią keramikai neįprastu metaliniu žvilgesiu. Žmonija bent vizualiai vienas medžiagas mėgina paversti kitomis jau nuo tų laikų, kai jai ėmė rūpėti reprezentatyvumas ir atsirado galimybės bei įgūdžiai (dažniau, tiesa, keisdavo, o ir keičia, pigesnes medžiagas brangesnėmis – butaforiniais tikslais). Bet tokia alchemija nuolat traukia ir menininkus – didysis baroko meistras Lorenzo Bernini akmenį norėjo paversti debesimi, popmeno atstovas Claesas Oldenburgas pokštavo kurdamas labai tikroviškus hamburgerių, ledų ir kitokių skanėstų muliažus. Keliuose šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose molis virsta metalu. Blizgančiu ir sunkiu kaip naujas šulinio dangtis. Arba senu, nusitrynusiais dažais, kaip J. Adomonio sukurtuose "lietvamzdžių" fragmentuose. Toks efektas, kuriam reikia nemenkų techninių įgūdžių, įtariu, leidžia autoriui pasijusti savotišku demiurgu, o žiūrovui – galbūt nustebti, galbūt dar kartą prisiminti reliatyvumą ar P. Coelho išgarsintą gyvenimo alchemiją...

Kuo gi virto ši taikomosios – dekoratyvinės dailės šaka? Sprendžiant iš parodos, utilitarinė meninės keramikos funkcija visiškai išnykusi. Lyg susitarę Juozas Adomonis ir Tracy P. Gamble mėgaudamiesi rodo, jog jų kūriniai – ne funkcionalūs daiktai. Tracy P. Gamble pristato keletą panašaus tipo darbų – šmaikščių pseudoservizų, kur stovo vaidmenį atlieka keraminės žmonių galvos, o pabrėžtinai dailūs puodeliai, lėkštutės ir arbatiniai perskelti pusiau ar pastatyti ant padėkliuko ir... tvirtai priklijuoti... Toks puodelis ant padėklo krašto, keliantis jaukias kavos ar arbatos gėrimo asociacijas, niekaip negali atlikti įprastinės savo funkcijos. Puodelis tampa tik objektu... Juozas Adomonis dar ryškiau deklaruoja keramiko valios laisvę – jo taurė "uždaryta" keramikiniame narvelyje, neleidžiančiame imti ir naudoti, įsakmiai liepiančiame tik grožėtis iš tolo... Rytas Jakimavičius funkcionalumo klausimu diskutuoja subtiliau – į milžiniškus keraminius karolius "įpindamas" žmonių, gyvenusių permainų laikais, gyvenimus – sukurdamas savotišką prisiminimų vėrinėlį su grėsmingai ryškia jūros mina per vidurį... Savo konceptualumu bei problematika šis darbas iš tiesų iškrenta iš bendro parodos konteksto, nors šiuolaikinio meno kontekste jis puikiai atrodo.

Kiti simpoziumo dalyviai, nusiteikę ne taip radikaliai, rezga dialogą su keramikos meno šaknimis – senaisiais moliniais indais. Randallas B. Schmidtas prisimena klasiką – graikiškąsias amforas, kiek modifikuodamas formą ir visiškai keisdamas dekorą. Puiki galimybė išmėginti techniką, bet didžiulė rizika pralaimėti.... Jovita Laurušaitė labai sėkmingai interpretuoja Kretos kultūros palikimą, tik šios salos dailei charakteringą nerūpestingai banguojantį piešinį ir spalvas sujungdama su valiūkišku indo, praradusio funkcionalumą, siluetu. Rezultatas išties linksmas, intelektualus ir meistriškas.

Tiek apie (ne)puodynes. Molis – turbūt pirmoji medžiaga, kurioje įamžintas žmogaus estetiškumo troškimas. Nevedu tiesios linijos iki šių dienų keramikos meno, siekiančio visiškai išsilaisvinti nuo funkcionalumo ir tapti lygiaverčiu vaizduojamajam menui savo formomis ir konceptualumu, tačiau medžiagiškumo ir estetiškumo kategorijos čia lieka labai svarbios. 2002 m., aptardama apžvalginę taikomosios dailės parodą, dailėtyrininkė Roma Survilienė lietuvišką taikomąją dailę taikliai pavadino nenugalėta grožio citadele.

Nežinau, kas ją taip ištvermingai saugo – pati medžiaga ar ją minkančios rankos, bet po šios "glazūros audros" įspūdis išlieka nepakitęs – šilta ir smagi (nepainioti su "banali") ta keramika, kad ir kaip grėsmingai skambėtų pavadinimas...