Žaidimas "Gijomis"

Edis Jurčys. Iš serijos "Riedlentininkai"

Vilniaus "Prospekto" galerijoje spalio 6 d. buvo atidaryta Edo Jurčio fotografijų paroda "Gijos". Kelios dešimtys nespalvotų nuotraukų: parimę besišypsantys seniai, bučinyje paskendusios lesbietės, kolektyvinės kovos dvasios apimti šūkaujantys amerikiečiai. Skirtingu laiku ir skirtingose vietose užfiksuotos akimirkos. Fotografas virtuoziškai prakalbina gūdžios Rytų kasdienybės grožį ir paslaptingai žvelgiančius majų palikuonius iš Vakarų. Rytuose, tiksliau, Rusijoje, E. Jurčys studijavo Maskvos kinematografijos institute, dirbo operatoriumi Maskvos regioninėje Ostankino televizijoje. Menininko kelionių amplitudė driekėsi iki tolimiausių šalies kampelių: Šiaurės Sibiro, Baikalo ir t.t. 1987 m., kai buvo kuriamas pirmasis bendras JAV ir Rusijos filmas, menininkas išvyko į Ameriką. Vakarai ir Rytai – svarbi fotografo asmeninio gyvenimo ir meninės kūrybos dalis. Kiekvienas kelionėse patirtas impulsas atsispindėjo fotografijose, subtiliai atrastuose kasdienybės niuansuose. Tačiau netgi kasdienybė būna įvairi – tranzitinėse erdvėse visi tampame laukiančiais mąstytojais, skaitovais ar tiesiog paprastais miegaliais (ciklas "Keltas"). Las Vego kazino atsijoja paprastus mirtinguosius, nelaimėlius (dažniausiai besiguodžiančius sėkme meilėje) ir azartiškus lošėjus – laimėtojus (ciklas "Kazino. Las Vegas"). Demonstracijų metu daugelis pasiduoda bandos instinktui, tik kai kurie būna vedini tikrų nuoširdžių įsitikinimų (ciklas "Demonstracija prieš Pasaulinę prekybos organizaciją"). Kirpėjo kėdėje pasijuntame bandomaisiais triušiais, o kartais pavirstame lolitiškomis gražuolėmis (ciklas "5 dolerių kirpykla"). Fotografas dar atranda "Majų palikuonių gentis", ir prieš mus sužimba keistai valiūkiškos juodos kaip smala moterų akys, mažos mergytės šypsnys. Vienoje šio ciklo fotografijoje mergaitė tupi tarpduryje su knygele rankose. Ji apgaubta prietemos, tačiau pro praviras duris spindi šviesa – savotiškas žinių simbolis. Fotografija primena F. Talboto nuotrauką "Atviros durys", joje taip pat svarbi išraiškos priemonė – šviesa, atitinkamai parinktas rakursas. Abi fotografijas jungia prasmingos, įtaigios gijos, jos išplečia nuotraukų suvokimo, interpretacijos galimybes. Šviesa tampa ne tik žinių, bet ir vidinės šviesos, ramybės simboliu.

Kitose fotografijose kur kas daugiau ironijos negu tylaus žavėjimosi. Cikle "5 dolerių kirpykla" išnyra išsigandusių kirpėjų veidai, senutės su ant galvų išdygusiais šedevrais ir tobulų gražuolių plakatai. Reklamos įtaiga didžiulė, tuo galime įsitikinti kiekvieną kartą prasidėjus rinkimams ar pažvelgę į rinkimų rezultatus. O kur dar įsigalėjęs tobulos moters vaizdinys (ji ne tik graži, bet ir karjeristė, aktyvistė ir t.t.)? Gražios "plakatinės" moterys besiplaikstančiais ilgais išpuoselėtais plaukais, tampa ryškiu kontrastu po gaubtais sėdinčioms apvalainoms bobulytėms, kurioms ant galvų statomi milžiniški cheminiai plaukų bokštai. Saldi ironija!

"Bučinių" serija – pati šilčiausia, intymiausia ir kartu įžūliausia. Nuogumas ir seksualinės mažumos vis dar audrina vaizduotę, juk negali abejingai praeiti pro iš po skėčio gracingai kyšantį nuogą užpakaliuką arba reiverės krūtis. Dviejų moterų bučinys ir veidrodyje atsispindintis vienos jų pakaušis sugestijuoja mintis apie pasaulio dvilypumą, realybės virtualumą. Gal tai tėra provokacija? Viena žymiausių tokių vaizdų fotografių buvo Diane Arbus. Jos fotografijose žaismingai šypsosi transvestitai, pamaiviškai spokso liliputai ir šoka prostitutės.

Tačiau parodoje yra nuostabiai šiltų, svajingų bučinių – netikėtai gatvėje užklupta porelė, kelte susiglaudę jaunuoliai ar smagiai šokanti senukų pora. Vienoje ypatingai jaukioje fotografijoje spindi senelio veidas ir dviejų krykštaujančių vaikučių fizionomijos. Vaikaičiai atsargiai šukuoja seneliui barzdą! Šmaikšti ir be galo šilta fotografija. Senuko veide giliai įsirėžusios raukšlės, jo akys juokiasi, blyksi vaikų dantukai. Fotografas fiksuoja ne vien žmones, jis fotografuoja laimės atspindį.

Fotografijų raiška ypatinga – žaidžiama kompozicija, šviesa ir šešėliais, rakursu. Detalės svarba ypač ryški keliose fotografijose. Vienoje – ant liepto galo stovinti senų batų pora. Ji tarsi simbolizuoja patirtį, daugiasluoksnes istorijas ir įdomų pasakojimą. Toliau matyti tik raibuliuojantis vanduo, taip pat leidžiantis numanyti tam tikrą įvykusį veiksmą – šuolį į vandenį, akmens metimą ar pan. Kitoje fotografijoje – dar viena knygos metafora. Ciklo "Keltas" nuotraukoje iš tamsos išnyra tik ranka, laikanti knygą. Mes suvokiame, kad tą knygą kažkas skaito, bet jo ar jos nematome. Tokie elementai tampa fotografijų jungtimis, nurodančiomis interpretacijų kryptį. Kiekviena fotografija – savotiška kasdienybės enciklopedija, kurioje galima išskaityti daugybę gražių ir nepaprastų dalykų. Užfiksuotos socialinės grupės (reiveriai, riedutininkai, darbininkai, benamiai…) atspindi skirtingas patirtis, plečia meno vartotojų ratą. Paroda aprėpia daug įvairių niuansų, temų, tačiau svarbiausias parodos objektas visgi lieka žmogus. Žmogiškos vertybės, jų perkainojimas ar kvaili populiarūs įvaizdžiai virsta fotografijų tekstu. Multikultūriškumas, skirtingo emocinio lauko, kasdieniškų smulkmenų, atsitiktinių akimirkų fiksavimas – štai dalykai, kuriuos žada ši paroda.

Beje, parodos atidarymas sutapo su svarbia Edo Jurčio biografijos detale – pirmą kartą išleista jo kūrybos knyga su 125 nespalvotomis fotografijomis.