Dailė

Žodis apie vienmetį

In memoriam Liudvikui Ruikui

iliustracija
A. Žižiūno nuotr.

Enciklopedijas ir žinynus dažniausiai vartome arba ieškodami linksmosios – gimimo – datos, arba žmogaus gyvenimo datų skliausteliuose. Prie fotografo Liudviko Ruiko pavardės jau dėsim tuos baigiamuosius skliaustelius. Visa dar prieš karą gimusi karta jau rikiuojamės prie finišo. Esame vienmečiai, tik jis gimė 1938 m. pavasarį, o aš – rudenį. O suvedė mus gyvenime gal net ne universitetas, kur Liudvikas studijavo žurnalistiką, o aš – lietuvių kalbą ir literatūrą, o 1969 m. Antano Sutkaus kuriama Lietuvos fotografijos meno draugija (dabar – Fotomenininkų sąjunga). Tada ir surėmė pečius šiandieniniai fotografijos klasikai, savo mokytojais įvardiję lietuvį Balį Buračą ir prancūzą Henri Cartier-Bressoną, o "tėtušiais" tuos, kuriuos reikia kūrybiškai įveikti – pokarinę ideologizuotos fotografijos kartą, dirbusią pačiu žiauriausiu nelaisvės dešimtmečiu.

Vėliau dar bent dvi fotografų kartos darė kažką panašaus – vadino mūsų 7-ojo dešimtmečio kartą tėtušiais ir seneliais, bakštino į šonus už socialistinį realizmą ar naivųjį humanizmą. Ir šiandien naujųjų laikų kūdikiui žurnalistui A. Lelkaičiui, sukūrusiam filmą "Viktoras. Geras vaizdelis", matyt, atrodo, kad randantys už ką pagirti sovietinę tikrovę yra tik kandidatai į sukriošėlius ir numirėlius. Koks iš tikrųjų buvo Liudviko Ruiko fotografinis vaizdelis?

Beveik visas kūrybingiausias gyvenimo laikotarpis – ketvirtis amžiaus – praėjo žurnale "Švyturys", žodžiu ir vaizdu mėginusiame prasimušti pro ideologinius standartus. Bendraamžiai laužėsi į naująją fotografiją kitur – "Literatūroje ir mene", "Tarybinėje moteryje", "Jaunimo gretose". Ypatingas vaidmuo priklausė naujokams – "Kultūros barams", o ypač "Nemunui". Kiekvienam jo numeriui Romualdas Rakauskas parūpindavo naują autorių arba pluoštą naujų savo bendražygių darbų. Lyginimas su prieškarine "Naująja Romuva" nebus perdėtas, jei kalbėsime vien apie fotografijos raidą nepriklausomoje ir priklausomoje Lietuvoje. Anuomet Juozas Keliuotis irgi neskirstė fotografijos į meninę ir nemeninę, mėgėjišką ir profesionalią – tiesiog publikuodavo visus, kurie ją kūrė arba bent kiek ja domėjosi. Naujaisiais laikais irgi tas pats: laikraščiai ir žurnalai stengėsi palaikyti įvairiausių autorių kūrybą – nuo fotomontažininko Vitalijaus Butyrino iki grynojo reportažininko Liudviko Ruiko. Žinoma, "Švyturio" nesupainiosi su "Nemunu". Liudas Ruikas "Švyturyje" turėjo kasdien purenti fotokorespondento dirvą. Bet iš tos kasdienybės išaugo jo geriausi ciklai – apie koncertus Paveikslų galerijoje (dabartinėje Arkikatedroje) ir apie potvynį Nemuno deltoje, apie Elektrėnų aukštalipius ir apie kūdikio gimimą. Atsirado ir gražių portretų ("Gražina", kaip vėliau sužinojau – kino žvaigždė Baikštytė), kitų kino žvaigždučių ar net apnuogintų kūnų keistoje aplinkoje – remontuojamame bute. L. Ruikas buvo smalsus ir judrus, o jeigu tardavo žodį – tai kietai, nevyniodamas į vatą.

Kietai ir gyveno: sirgdamas, retai pasirodydamas parodose, o į raginimus pasirausti savo archyvuose numodamas ranka. Žinoma, nostalgiškiems Antano Sutkaus ar Algimanto Kunčiaus kadrams Liudviko Ruiko fotografijos gal ir neprilygsta, bet, tiesą sakant, ir Ruiką, ir kitą fotožurnalistikos metrą – Marių Baranauską vis dar pažįstame tik iš periodikos, parodų ir knygų. Beje, jie abu yra išleidę ir "Naująjį Vilnių", o keturiese – su A. Sutkumi ir R. Rakausku – aniems laikams reprezentacinį albumą "Tarybų Lietuva". Jame buvo visko – ir industrinės patetikos, ir kasdieniškų portretų, ir peizažų, kuriais tebesigėrime ir dabar, kartais net tų pačių autorių spalvotose knygose.

Visko yra ir Liudviko Ruiko fotografijose. Geriausia, kai monumentika virsta detalės simbolika: aukštalipis lipa ne į elektrinės kaminą, o į dangų, ką tik gimęs kūdikis rėkia taip, kad atrodo, jog gimsta visas pasaulis... Su tomis fotografijomis Liudas Ruikas ir įaugo į fotografijos meną, buvo tarp pirmųjų priimtų į tarptautinę meninės fotografijos federaciją. Anuomet tai buvo bene didžiausias laimėjimas. Dabar mūsų fotografijos profesionalai įsivedė naujus užsieninius matuoklius – dolerį ir eurą.

Ar pastaraisiais metais Liudvikas Ruikas buvo fotografijos meno nuošalėje? Taip. Gal todėl, kad nustojo švietęs "Švyturys"? Gal todėl, kad grūmėsi su progresuojančia negalia? Naujų darbų nerodė, o į fotografų sambūrius retai beateidavo. Bet pamirštas nebuvo. Net šių metų Nidos seminare Aleksandras Macijauskas poetiškai kalbėjo: "Prisiminkite Ruiko fotografijas: kokia kieta kompozicija, šviesa, reporterio įžvalgumas. Argi prasčiau už kokį užsienietį?" Vargu ar kas bepasakė Liudvikui šiuos žodžius. Bet jis liks neužmirštas – fotografijos istorijos darbuose ir vienmečių širdyse.

Skirmantas Valiulis