Už didesnį budrumą

Gabrielė Kuodytė (Moteris iš reklamos) spektaklyje "Už geresnį pasaulį"

Taikau ir sau. Nes spalio 5 d. Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, žiūrėdama Rolando Schimmelpfennigo "Už geresnį pasaulį", nebegalėjau suprasti, kas atsitiko ir kam atsitiko – man ar spektakliui. Eskizas, parodytas šį pavasarį "Naujosios dramos akcijoje", sužavėjo kaip vienas įdomiausių ir stipriausių visoje festivalio programoje. O spalio 5 d. premjerinis spektaklis visiškai suglumino. Nusivylimo priežastis šįkart nebuvo neatitikimas tarp eskizo (ar skaitymo) sukeltų lūkesčių ir užbaigto realaus spektaklio, kaip neretai atsitinka, kai pusiaukelėje iki tikrosios premjeros spektaklis parodomas viešai.

"Cezario grupės" spektaklis (pro- diusavo Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro filialas "Audronio Liugos produkcija") nuo eskizinio varianto ne kažin kiek tesiskiria: svarbiausi režisūriniai ir vaidmenų atradimai, padaryti jau eskize, išliko. Nemanau, kad spektakliui būtų pakenkęs ir "persodinimas" iš Jaunimo teatro Salės 99 į Nacionalinio Mažąją. Tačiau tai, kas pavasariniame variante pasirodė vertingiausia, Vilniaus premjeroje buvo išbarstyta.

Antroji Schimmelpfennigo pjesė (vertė Jūratė Pieslytė), kurios "cezario grupė" ėmėsi po "Arabiškos nakties" sėkmės, yra pats naujausias šio vokiečių dramaturgo kūrinys. Kaip skelbia anotacijos, 2003 m. Ciuriche ji buvo kritikų pripažinta viena originaliausių ir aktualiausių šiuolaikinių pjesių. Ji pasakoja apie Afrikos džiunglėse vykstantį karą – nežinia kieno nežinia prieš ką. Į jį, tikėdamiesi kažkokios neapibrėžtos sėkmės, suvilioti kažkieno sukurtų, iš kažkur paimtų fantastiškai gražių džiunglių vaizdų, įsitraukia savo kasdienius gyvenimus palikę europiečiai. Nemėgstanti savo darbo barmenė Rachelė, neturinti kur eiti Helena, reklaminių stendų modelis Debora ir jos veidą įsidėmėjęs vyras, pirmadienio rytą gremžiantis sniegą nuo mašinos.

Kare kaip kare – mirtys, amunicijos ir maisto trūkumas, baimė, nuovargis ir gelbėjimasis kvaišalais. Ilgainiui darosi nebeaišku, kas prieš ką kovoja, atsiranda naujas priešas – ateiviai iš stiklaėdžių planetos. Pabaigos nematyti. Priešingai, karas tarsi pradeda naują civilizaciją su savais ritualais, savom šventėm, o gal tiesiog pačiame kare įsikuriama kaip negyvenamame žemyne.

Pjesę sudaro iš pažiūros netvarkingai viena po kitos sumestų teksto atkarpų eilė. Kartais tos atkarpos yra vieno ar kito personažo replikos, bet kai kur visai nenurodyta, kas sako vienus ar kitus žodžius, kur baigiasi vieno ir prasideda kito veikėjo kalba, taip pat be jokių papildomų nuorodų įdėti proziniai intarpai, kuriuos (galbūt) galima laikyti scenovaizdžio aprašymais. Pjesės personažai kalbėdami nejučia pereina nuo pirmo asmens prie trečio, patys komentuoja savo ir kitų veikėjų veiksmus. Tikrai sunku suvokti, kaip šitokia "nesušukuota" masė laikosi sukibusi į vieną struktūrą. Bet laikosi. Pradėjęs skaityti negali atsitraukti, nors pjesėje nėra jokių įprastų "kelio ženklų", padedančių ją suvokti – skirstymo veiksmais, laiko ir vietos nuorodų, pagrindinių ir šalutinių personažų, konflikto ir pan. Priešingai – vienos spragos ir akibrokštai. (Kaip kitaip pavadinti be jokio perspėjimo į pjesę įterptus graikų mitų apie Psichę ir Persefonę fragmentus? Afrikos džiunglėse vykstančio karo fone jie tokie pat egzotiški kaip ir vietoj amunicijos karių būriui numesti škotiški kiltai.)

Tokios pat magnetizuojančios, įtraukiančios galios kaip pjesė turėjo ir Cezario Graužinio su aktoriais pavasarį parengtas eskizas (kompozitorius Martynas Bialobžeskis, dailininkė – Vilma Masteikienė). Tuščioje scenoje, kurios galinę sieną kartais nušviesdavo spalvota vaizdo projekcija, iš tamsos išnyrantys ir vėl pradingstantys aktoriai savo personažų tekstus sakė su tokia aistra, taip laikydamiesi vienas kito, lyg patys būtų atsidūrę žūtbūtiniame mūšyje. Taip tiksliai dozavo savo personažams ironijos ir užuojautos, lyg vaikščiotų po minų lauką. Ir taip "laikė" temą, jog nė akimirkai nebūtum pamanęs, kad įvairios komizmo priemonės (visokiausių atspalvių ironija, klounada, groteskas) čia pretenduotų būti kuo nors daugiau nei priemonėmis.

Premjeros spektaklyje aktoriai, atrodo, pavargo būti budrūs, pasakė sau – gana, minų nėra, karas netikras. O ir "taikioji" civilizacija nustojo savo geluonies. Vyras, pirmadienio rytą gramdantis nuo mašinos sniegą ir perkantis sumuštinį (Sakalas Uždavinys), jiems ir liko tiesiog Vyru, gramdančiu sniegą ir perkančiu sumuštinį, ilgesys ir vienatvė nebežiūri jam į akis. Moteris iš reklamos (Gabrielė Kuodytė), praradusi savo bejėgiškumą ir neviltį, ir liko tiesiog Moterim iš reklamos. Rachelės iš užeigos (Airida Gintautaitė) mirtiną nuovargį pakeitė apatija, o Helenos (Vilma Raubaitė) ir jos draugo (Julius Žalakevičius) išsiskyrimas neatvėrė tuštumos, tik konstatavo abiejų anemiją.

Premjerinio spektaklio dinamika labai supaprastėjo: po neišraiškingų taikios personažų priešistorės scenų atsigriebta visiškai nebesaikingai komikuojant (mito apie kelionę į Hadą skaitymas antrojo veiksmo pradžioje tąvakar, atrodė, išvis nesibaigs). Ir lyg nuo Pelenės drabužių, karietos ir žirgų, dvyliktai išmušus, nuo spektaklio "Už geresnį pasaulį" ėmė byrėti visi kerai. Juos išlaikyti dar bandė Vin (Vytautas Kontrimas) ir Karininko (Paulius Čižinauskas) duetas, taip pat – Brigitos Arsobaitės Karės finalinis monologas: karo nuvarginta moteris, prisimindama tėvų namus, virsta laimingu duše stovinčiu vaiku, kuriam gniaužia kvapą nuo vaizduotės žaidimuose einamos naktinės sargybos, paskui vėl grįžta ten, kur žliaugia tikras karo lietus. Tas monologas – tobulai paprastas kaip sulankstyti rankšluosčiai spintoje ir gražus kaip gėlėtas popierius, kuriuo iškloti vaikystės vonios kambario stalčiai – liko kaip įrodymas, kad Pelenė tikrai buvo princesė ir galbūt vėl gali ja tapti.

Taigi dar kartą: už didesnį budrumą. Mūsų ir jūsų.