Leiskite asilei liūdėti

"Gyvenimas kaip stebuklas"

Įžūlus katinas hipnotizuoja ant geležinkelio stotelės stogo tupintį balandį. Katino visiškai nejaudina, kas vyksta aplinkui. Jis susikaupęs stebi balandį, tarsi vykdytų šventą misiją. Galiausiai balandis plumpteli tiesiai katinui po nosim. Galima pradėti puotą.

Emiras Kusturica hipnotizuoja žiūrovą panašiai kaip šis katinas iš jo filmo "Gyvenimas kaip stebuklas" ("Život je cudo", Jugoslavija, Prancūzija, 2004). O chaotiškam ir energingam, margaspalviam, liūdnam ir juokingam reginiui žiūrovas atsiduoda gal net greičiau už balandį, pasinerdamas į jau gerai pažįstamą Kusturicos stichiją. Režisierius hipnotizuoja, regis, nė akimirkai nestabtelėjančiais vaizdais, jausminga muzika, personažų likimais… Kusturicos pasaulyje viskas juda, groja, myli ir mylisi, čia visi yra pamišėliai, besočiai ir bepročiai. Net užsispyrusi asilė nori nusižudyti, nes jos niekas nemyli, o ką jau kalbėt apie meškas, kontrabandistus, patriotus ir tiesiog žmones, kurių gyvenimas yra amžinas judėjimas, nepaisant nieko, net karo.

Karas į kalnuotą Bosnijos užkampį ateina staiga, nors jo visi jau laukė. (Taip, matyt, būna su kiekvienu karu.) Iš pradžių filmas tiesiog perpildytas herojų, bet kiekvieną jų karas užklumpa savaip. Režisierius gana ilgai rengia mus šiam lauktam netikėtumui, net suspėja išsamiai papasakoti apie inžinieriaus Lukos (Slavko Štimac) gyvenimą. Tai dar vienas šventas fanatikas iš spalvingos Kusturicos galerijos. Kadaise jis paliko Belgradą, kad kalnuose nutiestų stebuklingą geležinkelį. Kartu su juo užkampyje atsidūrė dainininkės ambicijų turinti žmona ir labiau už viską futbolininku svajojantis tapti sūnus. Žmona susižavi vengrų muzikantu, sūnus išeina kariauti, tad inžinierius lieka su švelniu šuniuku Žuika ir įžūliu katinu, gebančiu net iš svetimos burnos išplėšti savąją sumuštinio dalį.

Karas yra karas. Inžinieriaus sūnus patenka į bosnių nelaisvę, o namuose atsiranda įkaitė – bosnė medicinos seselė, į kurią draugai inžinieriui siūlo iškeisti sūnų. Greitai tarp šviesiaplaukės seselės ir Lukos gimsta tai, prieš ką bejėgiai visi karai: jie pamilsta vienas kitą.

Todėl "Gyvenimas kaip stebuklas" pirmiausia ir yra meilės istorija, kurią pats režisierius (tiesa, personažų lūpomis) vadina Romeo ir Džuljetos istorija. Ji gerokai ištęsta, bet galima suprasti kodėl. Jau filmo pradžioje Kusturica aiškiai suformuluoja filmo tezę: tai ne bosnių ir ne serbų karas, jiems karas nereikalingas ir primestas iš šalies (užuominos į rusus ir vokiečius labai iškalbingos). Todėl filmo herojai bėga nuo karo ir vieni kitus šaudo tik iš pareigos. Paaiškinimas gana naivus, juolab kad tikrovėje būta genocido, ir mieli kaimynai iš tiesų žudė vieni kitus nesustodami. Tačiau tarkime, kad tai – ne Kusturicos tema ir ne jo stichija. Jis visada buvo aukščiau nacionalinių barjerų. Jis niekad neslėpė savo požiūrio į gimtąją šalį suskaldžiusį karą ir į senąją Jugoslaviją. "Gyvenimas kaip stebuklas" – ne apie tai, tad gerbkime Kusturicos taisykles.

Tokiu atveju nelieka nieko kita, kaip leistis užhipnotizuojamam, nes "Gyvenimas kaip stebuklas" yra savotiška eklektiško Kusturicos stiliaus kvintesencija. Čia puikiai dera viskas: gana mėgėjiška antrojo plano aktorių vaidyba, karikatūriškos pusbrolių žmonos ir kontrabandininkai, Dejano Sparavolo ir grupės "No Smoking Orchestra", kurioje groja pats Kusturica ir jo sūnus Striboras (filme jis vaidina dar ir karininką) muzika, bandanti imituoti Gorano Bregovičiaus laisvumą, ir, svarbiausia, – gyvenimo džiaugsmo pojūtis, kurį paradoksaliai paryškina poetiški žiemos peizažai ir beveik "dviračio žinioms" prilygstanti satyra (ypač kai kalbama apie CNN ir įvairias tarptautines organizacijas). Kusturica ekrane pasimėgaudamas kuria patį tikriausią stilių, motyvų, garsų, minčių ir jausmų chaosą, pasibaigiantį netikėtai skaidria gaida – visišku meilės triumfu. Tiesa, tame chaose daug kas nuspėjama, kaip ir užsispyrusios asilės likimas. Bet iš Kusturicos taip pat neatimsi užsispyrimo: turbūt jis vienintelis šių dienų kine sugeba chaosą paversti gyvenimo džiaugsmu, o eklektiką – stiliumi.

"Kaimas"

Naujausias M. Night Shyamalano filmas "Kaimas" ("The Village", JAV, 2004) yra visiška Kusturicos stiliaus priešingybė: iki absurdo stilingas, išdailintų kadrų, išgrynintų spalvų, nugludintų emocijų ir dar labiau nušlifuotos baimės filmas. Kaip ir ankstesniuose savo filmuose "Šeštasis jausmas" ir "Ženklai" režisierius stengiasi išsaugoti paslaptį iki pat paskutinės filmo akimirkos, kuri privers visą filmą mintyse iš naujo "atsukti atgal" ir surasti užšifruotas prasmes. Tad kritikas norom nenorom jaučiasi supančiotas: gal ir norėtum polemizuoti, bet tada teks atskleisti paslaptį, o ji vienintelė ant savo pečių ir laiko filmo visumą.

Filmo herojai negali palikti savo kaimo. Už jo ribų prasideda miškas, o miške gyvena baisus žvėris. Be abejo, tai personifikuota baimė, tūnanti žmogaus viduje, kaip, beje, ir visi kiti pernelyg akivaizdūs "Kaimo" simboliai: raudona (suprask, kraujo) spalva, kuri kaime yra draudžiama ir asocijuojasi su pabaisa ir su nuodėme, pasiaukojama aklos herojės meilė ir nepaprastai harmoningas kaimo gyventojų gyvenimas, tarsi jie būtų atradę universalų vaistą nuo visų gyvenimo negandų. Miestas, į kurį niekam neleidžiama eiti – taip pat simbolis, reiškiantis sugedusį, prievartos kupiną gyvenimą. Tas simboliškumas ir metaforiškumas, man regis, smarkokai pakenkė filmui, išnaikino gryną "Kaimo" orą ir gyvybę. Kita vertus, nežinia, ar jos apskritai gali būti tokiame filosofine parabole pretenduojančiame tapti filme, kuriame nėra jokių psichologijos priemaišų, tik du išgryninti jausmai: meilė ir baimė.

Tačiau nebijokite, tai ne abstrakčių vaizdų filmas. Kiekvienas simbolis turi materialų atitikmenį. Net simboliškasis kaimas – uždara nuo pasaulio pasislėpusi žmonių bendruomenė – yra labai konkreti, tiesiog tiksli XIX a. pabaigos JAV užkampio kaimo rekonstrukcija. Matyt, režisierius pats suvokia savo schemos apsichologiškumą, todėl filme viskas rekonstruojama labai tiksliai – daiktai, valgiai, drabužiai, interjerai. Jis pasirinko ir puikius aktorius – Sigourney Weaver, Williamą Hurtą, Joaquiną Phoenixą ir Adrianą Brody, sugebančius vaidinti pauzes, užuominas, nutylėjimus, žodžiu, gyventi kadre intensyvų dvasinį gyvenimą, nors kaimo gyventojai labiausiai vertina puritoniškas vertybes ir paprastumą, sunkų, bet prasmingą darbą.

Ypač verta įsiminti garsaus režisieriaus Rono Howardo dukterį Bryce Dallas Howard, naujausiame Larso von Triero filme pakeitusią Nicole Kidman. Jos suvaidinta neregė Aivė, finale pasiryžtanti pereiti mišką ir susikauti su pabaisa, kad išgelbėtų savo mylimąjį, tarsi nutrina ribas tarp simboliško ir tikrojo pasaulio. Tačiau to akivaizdžiai nepakanka, kad filmas taptų įvykiu. Gal ir teisus vienas filmo herojus, sakęs, kad kiekviename kampe slypi paslaptys, bet M. Night Shyamalano paslaptys vis dėlto gana vaikiškos.

P.S. Mieli filmų platintojai, ilgai sukau galvą, kodėl aiškų ir gražų pavadinimą "Gyvenimas – tai stebuklas" reikėjo išversti "Gyvenimas kaip stebuklas". Atsakymo neradau. Ne pirmas kartas, kai paprasti (ir todėl gražūs) pavadinimai lietuviškai skamba nei šiaip, nei taip. Pavyzdžiui, Davido Mameto "Spartietis" kažkodėl tapo "Spartanu". Priešingai nei būtų galima įtarti, žiūrovai (kritikai – taip pat) nėra idiotai. Prisiminkite mus, kai kitąkart knietės pakeisti pavadinimą.

Ž.P.