Daugiasluoksnės metaforos

Irena Daukšaitė-Guobienė. "Aukso siūlais siūta I". 2002 m.

Galerijoje "Kairė–dešinė" veikė grafikės, vaikų knygų iliustratorės Irenos Daukšaitės-Guobienės estampų paroda "Sąskambiai". Grafikė priklauso 8–9-ajame dešimtmetyje debiutavusių grafikių kartai, menininkėms, kurias sieja poetiniai metaforiniai vaizdiniai, asociacijos, daugiasluoksnės kompozicijos.

Parodoje autorė pristato per trejus metus sukurtus estampus. Į akis krinta susipynusių erdvių, spalvinių sluoksnių įvairovė, subtilūs spalviniai niuansai, toniniai perėjimai, kuriantys svajingą, skambančią, meditatyvią atmosferą.

Guobienės darbuose ypač svarbi erdvė, tiksliau, jos daugiasluoksniškumas. (Juk svajonėms, anot A. Andriuškevičiaus, reikia erdvių!) Šis įspūdis kuriamas pasitelkiant skirtingų tekstūrų, spalvinių dėmių, potėpių išraiškos galimybes. Matyt, tai lemia ir savotiškas koliažines kompozicijas: vienose – erdvė kiek schematiškai padalinta į tris dalis ("Aukso siūlais siūta", "Sidabro siūlais siūta"), kitose ją formuoja persidengiančios amorfiškos spalvinės dėmės ("Šviesos sodai"), dar kitur erdvę "užpildo" aptakios biomorfinės, neva kūniškos figūros ("Amuletai"), kartais "aižo" aštresni – kampuoti pavidalai (trikampis, trapecija).

Komponavimo principai įvairūs: vienuose estampuose abstrakčios figūros grupuojamos kiek padrikai, chaotiškai ("Sidabro siūlais siūta"), kituose – koncentruojamos į vieną apibrėžtą erdvę ("Gyvenimo smulkmenos"). Tai suteikia estampų erdvei daugiau dinamiškumo, neapibrėžtumo.

Estampai išsiskiria savita technika (vadinama mišria): autentiškas rankos prisilietimas – teptuko brūkštelėjimas, siūlo dygsniai derinami su spausta, ėsdinta technika – akvatinta, ofortu. Stambesni teptuko brūkštelėjimai, derinami su kaligrafiškomis eskiziškomis linijomis, sukuria dekoratyvią plokštumos mozaiką. Grafikė (tas būdinga ir kitoms jos kartos grafikėms – B. Stančikaitei, E.K. Kriaučiūnaitei) žaidžia kaitaliodama tos pačios klišės atspaudus, kurie, N. Adamonytės žodžiais tariant, sukuria tam tikrą kartotės, rituališkumo įspūdį.

"Amuletai I". 2002 m.

Vyrauja šilti – gelsvi, rusvi – atspalviai, primenantys vėlyvąją B. Stančikaitės kūrybą. Šiltos spalvos sustiprina intymios atmosferos aurą. Tai lyg savotiškas mėginimas sugrįžti į harmoningą būtį, prarastąjį rojų ("Žydėjimas", "Šviesos sodai", "Trys prisiminimai"), savotiška pastanga sakralizuoti būtį.

I. Daukšaitės-Guobienės kūryboje galima įžvelgti mitinį podirvį, archetipinių simbolių, netiesioginių nuorodų į M. Gimbutienės motinos deivės epochos vaizdinius. Vien estampų pavadinimai – "Aukso siūlais siūta", "Sidabro siūlais siūta" – (kad ir netiesioginės) aliuzijos į likimo audėją deivę Laimą. Beje, užuominas į intymų moters pasaulį kelia ir abstrahuotos ovalios biomorfinės formos.

Anot M. Jankauskaitės, "moteriškai būties vizijai būdingas netolydumas dailininkių darbuose atsiskleidžia neturinčioje hierarchinio centro, fragmentiškoje kompozicijoje, kuri neigia varžančio popieriaus lakšto taisyklingumą, kuria paradoksalią, klodais formuojamą erdvę".

Tad neapibrėžtumas, daugiasluoksniškumas, asociatyvumas – I. Daukšaitės-Guobienės grafikos pasaulio sinonimai. Jo savitumą paliudija ir pati autorė: "Kūryba – tai labirintas, kuriame atpažįstame prasmes, esančias už matomumo ribų, iš begalybės formos auginame talpias metaforas, atrandame įspaudus, kurie mumyse buvo įrašyti nuo amžių".