Pirmasis

Man pakanka juodos

Pokalbis su dailininke Egle Kuckaite

iliustracija
Eglė Kuckaitė Estijoje, Käsmu. 2004, rugsėjis
L. Kreivytės nuotr.

Laima Kreivytė: Ką tik grįžai iš Talino, kur tavo darbas laimėjo XIII grafikos trienalės didįjį prizą. Įspūdingą elnių šeimyną nupiešei tiesiai ant sienos naudodama atspaudus. Kodėl būtent tokį darbą pasirinkai egzilio temai?

Eglė Kuckaitė: Iš pradžių maniau daryti peizažą – su jūra, medžiais, horizonto linija. Bet kai pamačiau tuos elnius Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, pamaniau, kad jie stipriau atskleis egzilio temą. Naktį Čiurlionio gatve eidama namo pamačiau iš tolo šviečiantį stendą su elnių iškamšomis. Nufotografavau juos, perkėliau piešinį ant sienos ir pradėjau antspaudukais dėlioti, kaip Diržys sakė, "mantrinius monologus".

Antspaudukai sukurti seniau, kai kurie dar parodai "Kali – Jantra" 2002 m. "Kairės–dešinės" galerijoje. Yra toks rusiškas posakis, kad žmogus kalba "štampais". Aš taip ir kalbu – skirtingiems darbams ir idėjoms naudoju tuos pačius antspaudus. Jų kolekciją vis papildau naujais ženklais ar personažais.

L. K.: Kaip antspaudai atsirado tavo kūryboje?

E. K.: Aš visada žavėjausi antspaudais ant dokumentų, bet ypač – japonų graviūruose. Vėliau sužinojau, kad skirtingiems metų laikams jie naudoja skirtingus antspaudus ir daugybę kitokių subtilybių. Tada šovė mintis, kad norėčiau sukurti antspaudą, kuris išreikštų mane kaip menininkę. Atspaudusi jį ant savo oforto pagalvojau, kad antspaudų galėtų būti ir daugiau. Antrasis turi tikrą istoriją. Kažkada nuomojausi didelį butą kartu su trimis vaikinais, kurie turėjo prancūzišką buldogą Mumį. Jis pabėgo, taigi sukūriau antspaudą jam (ir mums) atminti. Ant jo parašyta: "mumis tonis kucka malčikai jų draugai prieš klonaciją". Paskui atsirado dvylikos dydžių ežiukai ir kiti antspaudai. O antradienį galerijoje "Kairė–dešinė" atidarėme parodą "Grafi(ti)ka". Ant buvusios spaustuvės Strazdelio gatvėje sienų dėliojau antspaudus Vilniaus tematika.

L. K.: Tu esi grafikė, bet dažnai išsiverži iš atspaudo plokštumos į erdvę: kuravai parodą "Vartų" galerijoje "Grindys, siena, lubos", dalyvavai A. Lankelio projekte ant reklamos stendų Vilniuje, tavo skulptūrinė instaliacija "Slenkstis 1838" eksponuojama Europos parke. Kokia erdvė – popieriaus lapo, sienos, galerijos, miesto – tau svarbiausia?

E. K.: Erdvė man labai svarbi – nuo pat to momento, kai prabundu. Visi daiktai turi savo erdves. Žmogaus mintys, būsenos, emocijos skleidžiasi erdvėje. Man patinka skirtingų kultūrų erdvės. "Kali – Jantra" yra japonų meditacijai naudojamas ženklas, kitas ornamentas paimtas iš keltų mitologijos – keltų kilpa. Aš juos pakartojau. Taline taip pat pakartojau piešinį, tik prieš tai dar nufotografavau. Aš darau tokį atspaudą – per mintį ant sienos.

iliustracija
Elnių iškamšos Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete
E. Kuckaitės nuotr.

L. K.: Tas atspaudo ir minties daugiaprasmiškumas ir yra įdomiausias. Kas ką reprodukuoja? Tarsi būtų piešinys "iš natūros", bet "natūra" – iškimšti žvėrys; tarsi nuoroda į olų tapybą, bet elniai "nupiešti" antspaudėliais pagal nuotrauką. Pagaliau pats antspaudas atkeliavęs iš japonų graviūrų, kur turėjo pabrėžti menininko individualybę, o čia jis tampa tiražavimo įrankiu – atsiduria egzilyje. Susidaro daugybė tarpinių erdvių už ir šalia atspaudo, kuriose tu nardai kaip žuvis…

E. K.: Tarpinės erdvės atsiranda, kai vienu metu mėgini suderinti kelis požiūrius. Kartais sprendimą padiktuoja situacija. Netgi kalba. Kai rengiau parodą "Vartuose", pavadinime norėjau išlaikyti vienaskaitą, tačiau kalbos erdvė turi kitus dėsnius. "Grindys, siena, lubos" – kitaip nepasakysi.

L. K.: Grįžkime prie Talino grafikos trienalės. Ar galėtum palyginti šiųmetinę ir prieš ją vykusią?

E. K.: Ankstesnėje trienalėje darbus atrinko kuratorius, bet jis buvo menotyrininkas, o šiemet kuruoti pakviesti menininkai. Žiūrint į darbų kolekciją meno (kito termino nevartosiu) aspektu, stipresnė anoji. Bet kaip asmenybės išraiška – šita. Redo Diržio suformuota lietuvių kolekcija atrodė įdomiai: pavyzdžiui, buvo pakviestas dalyvauti čekų menininkas Martinas Zetas, žmogus-idėja. Jo darbas – 16 vėliavų su skirtingų šalių heraldika, bet visos raudonos. Kaip dėl globalizacijos gali susiaurėti pasaulis! Man atrodo, visi turi išlikti ir gyventi kaip nori: tauta, gentis – nesvarbu, kas. Žmogus turi rinktis, o ne kapitalas ar antžmogiška ideologija.

L. K.: Nors lietuvių, latvių ir estų kuratoriai formavo atskiras kolekcijas, ekspozicijoje jų darbai sumaišyti. Ar dar įmanoma įžvelgti kokius skirtumus, ar liko tik viena internacionalinė srovė?

E. K.: Yra ir internacionalinė srovė, ir ryškios asmenybės, pavyzdžiui, Blumbergas. R. Diržys į kuravimą pažvelgė kaip į minties žaidimą, ir tai įdomu. Grafikos trienalėje dalyvauja labai skirtingų sričių menininkai, bet visų darbuose paliesta egzilio tema.

L. K.: Ir labai skirtingais aspektais: politiniu, socialiniu, net egzistenciniu – egzilis tikrovės atžvilgiu, kai atsiduri dirbtiniame pasaulyje. Ir metagrafinis egzilis, kaip Sauliaus Valiaus – sukonstruojamas didžiausias ratas tam, kad rankomis atspaustum atsitiktinį atspaudą. Tavo egzilis kartu ir asmeniškas, ir globalus.

E. K.: Gyvenime daug kas vyksta prieš tavo valią ir norus. Žmogus nušovė žvėrį, iškimšo, o tos iškamšos dar išstatomos apžiūrėti.

L. K.: Toks "renesansiškas" skverbimasis į gamtos paslaptis – viskas dėl pažinimo.

iliustracija
Eglės Kuckaitės darbo "Radiacinis fonas nepakitęs" fragmentas. Talinas, 2004 m.

E. K.: Man tai labiau primena primityvų pasididžiavimą trofėjumi.

L. K.: Prisiminiau Katarzynos Kozyros gyvūnų piramidę – iškimštą "Brėmeno muzikantų"parodiją. Toks diušaniškas judesys – atvilkti iškamšą į galeriją kaip kažkur surastą daiktą ir paversti menu. Žiauri akistata. Kalbama tarsi apie panašius dalykus, kad gyvūnai yra kaip žaislai, bet tas tiesioginis fizinis poveikis…

Tavo darbas itin subtiliai "sumedijuotas" – fotografija, atspaudai, piešiniai… Bet gal jau per daug tave giriu?

E. K.: Tai pakalbėkime apie kitus menininkus. Man įdomiausi pasirodė menininkai, pakviesti į Sirje Helme kuruotą parodą "Other Neighbourhood" – Willamas Kentridge’as, Adrianas Paci. O iš konkurse dalyvavusių menininkų patiko Leonardo Laganovskio bandymas pasitelkus linijas ir kalbą sujungti muziką su kvapu, Ilmaro Blumbergo performansas. Įsiminė Naglio Baltušniko darbai, tarsi atkartojantys mašinų numerių technologiją. Dar – britės Iwonos Juskowiak-Abrams darbas su šriftais, Kaido Ole ir Marko Mäetammo lagaminai.

L. K.: Reikėtų paklausti apie tavo pačios kūrybos kelią – kodėl pasirinkai grafiką?

E. K.: Man visada patiko piešti. Įstojusi į Dailės akademiją piešiau vien save – autoportretai kaip dienoraščiai. Dvejus metus po baigimo nieko neveikiau, o paskui pradėjau piešti rožes – tarsi iš naujo viską atradau. Rožė labai panaši į mandalą. Vienu metu piešiau vien tik driežus. Atrodė, kad tik per driežą viską galiu pasakyti. Jo sąnariukai tokie lankstūs – gali kaip nori išriesti. Rožė man leido mąstyti, o driežas įkūnyti.

L. K.: Ar kūnas svarbus tavo kūryboje?

E. K.: Kūnas yra ypatingai plastiškas objektas. Esu sukūrusi labai mažai abstrakcijų. Man reikia konkrečios formos.

L. K.: Tu man visada atrodei gyvenimo menininkė. Tavo dalyvavimas madų šou, pasirodymas Barto filme… Atrodytų, kad artimiausias raiškos būdas turėtų būti performansas. Ar kada nors bandei?

E. K.: Ne. Bet man patinka kurti su kitais žmonėmis. Buvo labai įdomu dalyvauti avangarindės mados festivaliuose, demonstruoti Sandros Straukaitės, Juozo Statkevičiaus drabužius. Bet dariau tai tik būdama studentė. Paskui labiau susidomėjau fotografija – Gintauto Trimako, Sauliaus Paukščio. Įdomu su jais dirbti.

L. K.: Patinka keisti vaidmenis? Būti ir dailininke, ir modeliu?

E. K.: Žinoma. Tas, kuris žiūri pro aparato akutę, mato daugiau, bet ir aš prisidedu prie galutinio rezultato.

L. K.: Grafikai dažnai skundžiasi, kad jiems trūksta spalvos, erdvės…

E. K.: Man juodos visiškai pakanka.

Kalbėjosi Laima Kreivytė