Kinas

Kiekvienam – savas Artūras

Artėja filmų apie karalių Artūrą banga

iliustracija

Šiemet numatomos net trys legendos apie karalių Artūrą ekranizacijos. Pirmoji – Antoine’o Fuqua "Karalius Artūras" – šiandien pasirodo ir Lietuvos ekranuose. Jau baigiamas Kevino Reynoldso filmas "Tristanas ir Izolda". Mažiausiai girdėti apie Steveno Spielbergo miniserialą "Artūras", režisieriaus kuriamą "HBO" televizijos užsakymu. Kad iš senovės galima gerai uždirbti, šiemet jau įrodė Wolfgango Peterseno "Troja". Dar XII a. pabaigoje Jeanas Bodelis pirmasis pareiškė, kad Vakarų kultūrą sudaro trys didžiosios "materijos": Prancūzija, Britanija ir senoji Roma. Su pirmąja siejasi pasakojimai apie Karolį Didįjį, antrąją sudaro legendos apie karalių Artūrą ir Apskritojo stalo riterius, o trečioji neatsiejama nuo antikinės mitologijos. Ši klasifikacija, regis, sėkmingai naudojama iki šiol, nors "materijos" ganėtinai susimaišė, juolab kad net ir Holivudas Artūrą kildina iš Trojos pabėgelių palikuonių. Johnas Le Carré romane "Panamos siuvėjas" pasišaipė iš britų įsitikinimo, jog būtent jie yra paskutiniai romėnai. Tačiau Romos legionai maždaug 410 m. apleido savo provinciją Britaniją, nes turėjo sukoncentruoti karius žlungančios imperijos centre. Sala buvo palikta "barbarų" valiai. Nebuvo kam ginti romėnų gyvenimo būdą perėmusios šalies, sparčiai žengiančios į ankstyvuosius viduramžius. Todėl ėmė rastis pasakojimas apie karalių, kuris suvienys valstybę ir nugalės jos priešus. Tokios turbūt ir yra legendos apie karalių Artūrą ištakos. Pirmąkart karalius Artūras pasirodė "Historia Brittonum" puslapiuose pirmoje IX a. pusėje. Šioje vienuolio parašytoje istorijoje pasakojama net apie dvylika karaliaus mūšių. Netrukus Artūras tapo ir kitų istorinių kronikų herojumi. Poetas Robertas Wace’as legendą papildė Apskritojo stalo siužetu, o Chrétienas de Troyes ir Robertas de Boronas – mitu apie šventojo Gralio paieškas ir pasakojimu apie Gineverės ir Lanceloto ryšį. Įvairūs legendos elementai tūkstantį metų būdavo vis papildomi, perrašomi ir perdirbinėjami įvairiausiais būdais. Kiekvienas laikotarpis turi savą legendos variantą. Kine – taip pat.

Kiekvienam savas Artūras

Kinas labai anksti griebėsi legendos apie Artūrą. 1909–1917 m. šia tema buvo sukurti keli nebylūs filmai. Kinematografininkai dažniausiai naudojosi Artūro, Gineverės ir Lanceloto meilės trikampiu. 1953 m. pasirodė Richardo Thorpe’o filmas "Apskritojo stalo riteriai". Scenaristai apvalė Lancelotą (Robert Taylor) ir Gineverę (Ava Gardner) nuo įtarimų apie meilės ryšį. Jie buvo tik Mordredo ir jo žmonos intrigos, kuria iš pradžių patikėjo karalius Artūras (Melas Ferreras, vaidinęs ir Andrejų Bolkonskį amerikietiškoje "Karo ir taikos" ekranizacijoje), aukos. Filmas buvo sukurtas nesirūpinant viduramžių autentiškumu, bet labai prabangus. 1995 m. Jerry Zwicko sukurtame "Karaliaus Artūro riteryje" karalių vaidina Seanas Connery, o Gineverę – trisdešimčia metų jaunesnė Julia Ormond. Tad nenuostabu, kad Gineverė įsimyli Lancelotą, vaidinamą gražuolio Richardo Gere’o, besielgiantį tarsi įsiaudrinęs paauglys.

Vis dėlto legendos apie karalių Artūrą labiau įkvėpė ne sentimentalių meilės dramų, o B klasės nuotykių filmų kūrėjus. Pastarieji nelabai kreipė dėmesį į literatūrines ištakas bei tradicijas, o taip pat ir į istorinę autentiką. Nathano Jurano filme "Saksų apsuptis" (1963) atsiranda Artūro dukra, ginanti karalystę ir dar suspėjanti patirti audringą meilę.

Sukurta ir daug filmų bei serialų apie garsiausių Apskritojo stalo riterių nuotykius. Šiuose filmuose karalius Artūras paprastai yra antrojo plano personažas. 1949 m. pasirodė "Sero Galahado nuotykis", populiarus buvo ir 1956 m. sukurtas serialas "Lanceloto nuotykiai". Karalius Artūras buvo ir animacinių, visai šeimai skirtų komedijų herojus, pvz., filme "Kardas karaliui" rodoma jo vaikystė. Kino kūrėjai pamėgo ir Marko Twaino romaną "Jankis karaliaus Artūro dvare", kuriame aprašoma jauno amerikiečio, netyčia patekusio į Artūro dvarą, kelionė laike. Knyga buvo ekranizuota ne vieną kartą, sulaukė labai romantizuotos ir sukeistintos) savo versijos ir Sovietų Sąjungoje. 1979 m. atsirado net mokslinės fantastikos versija "A Spaceman in King Arthur’s Court", joje vargšas Artūras turėjo susitikti su astronautu. Tačiau 1949 m. versijoje jam atsitiko dar keistesnis dalykas – teko klausytis Bingo Crosby dainuojamų dainų. Tai ne vienintelis muzikinis karaliaus nuotykis: 1968 m. buvo sukurtas Joshua Logano "Kamelotas" – garsaus miuziklo kino versija. Siužetas ir vėl buvo tutuliojamas apie tariamą Lanceloto (Franco Nero) ir Gineverės (Vanessa Redgrave) romaną, kuriuo įtikėjęs ir karalius (Richard Harris). Filmą ištiko fiasko, žiūrovai kvatojo žiūrėdami į nusiminusią Gineverę.

Juokas netyla ir žiūrint labai specifišką legendos versiją "Monty Python" ir šventasis Gralis" (1975). Kandiesiems "Monty Python" autoriams taip pat nelabai rūpėjo istorinė autentika, nes pirmiausia jie siekė išsityčioti iš autoritetų, mitų ir kultūros stabų. Tačiau jų sukurtas absurdiškas pasaulis nekelia net didžiausių legendos gerbėjų pasipriešinimo. Vėliau vienas "Monty Python" narys Terry Gilliamas savo kultiniame filme "Karalius Žvejys" vėl grįžo prie šventojo Gralio legendos.

Bene vieninteliai rimti bandymai perkelti į ekraną karaliaus Artūro mitą buvo prancūzo Erico Rohmero "Ežero Lancelotas"(1974) ir Johno Boormano "Ekskaliburas". Boormanas kruopščiai atkūrė V ir VI a. lūžio laikų Angliją, o jo filmas balansuoja ties istorinio ir fantasy kino riba.

Naujasis Artūras

Ekranuose pasirodantis Antoine’o Fuqua "Karalius Artūras" – tai superreginys. Tačiau filmo kūrėjų intencijos buvo parodyti Artūrą – realų žmogų, o ne legendinį karalių. Buvo pasitelkti patys naujausi istorikų tyrinėjimai. Charizmatiško Clive’o Oweno suvaidintas Artūras iš pradžių (kaip ir dauguma jo riterių) kaunasi už Romos imperiją. Tačiau nusivylęs tarnyba jis stoja britų pusėn, norėdamas juos suvienyti ir atremti saksų antpuolius. Tai jau nebe mitinis karalius, o (panašiai kaip ir "Trojos"didvyriai) asmeninių ambicijų ir pareigos jausmo draskomas maištininkas.

Operatorius Sławomiras Idziakas ( Krzysztofo Kieślowskio filmų operatorius) teigia, kad tai nuotykių filmas jaunimui. Pasak jo, "Karaliaus Artūro" kūrėjai stengėsi istoriškai paaiškinti legendą remdamiesi teorija, kad Artūro riteriai buvo rusai. Esą Romos imperija, kuri driekėsi nuo Rusijos iki dabartinės Anglijos, buvo sumaniusi tam tikrą būdą apsaugoti savo sienas: jauni kariai buvo perkeliami iš vieno imperijos krašto į kitą. Dideli atstumai neleisdavo pabėgti namo, o religiniai, kalbos ir kultūrų skirtumai trukdė asimiliuotis su vietiniais gyventojais. Todėl atplėšti nuo savo šaknų riteriai buvo tobuli imperijos sargybiniai.

Parengė Kora Ročkienė