Ženklų kalba

Dalia Mataitienė. "Išskaidyta erdvė"

Rašyti apie scenografą – reiškia atrasti jo vietą šalia dramaturgo, aktorių, režisieriaus, kompozitoriaus sudėtingoje teatro mašinoje, kur visi mechanizmai turi veikti sutartinai, pabrėždami idėją, dramatinį ar filosofinį kūrinio charakterį. Scenografija, kaip joks kitas menas, kaupia stilių susipynimo patirtį. Meno istorijoje gausu pavyzdžių, kai scenografijos aukštumų pasiekiama gerokai pažengus kitais meno takais. Scenografė A. Ekster ilgą laiką tapė molbertinius kūrinius, keramika jai buvo uždarbio šaltinis, tačiau būtent A. Ekster tapyboje A. Tairovas įžvelgė naujo kamerinio teatro kontūrus. L. Bakstas rengė tapybos ir piešinių parodas Sankt Peterburge, Berlyne, Paryžiuje, Romoje, kol pagaliau savo pašaukimą įgyvendino teatro dailėje. Netikėtos sandūros su teatru ženklina ir A. Galdiko, P. Kalpoko, S. Ušinsko, T. Kulakausko biografijas. "Teatras – ženklų kalba erdvėje. Aktoriaus judesys – taip pat ženklas, įpintas į bendrą scenos spalvų ir šviesų plastiką.... Tuo nuostabi ši Melpomenės mūza, kad ji į vieną erdvę suveda įvairių meno raiškų formas", – sako dailininkė Dalia Mataitienė, surengusi kūrybos parodą "Ženklai erdvėje" Kaune. Šis miestas – D. Mataitienės biografijos dalis: čia 1954 m. baigta dailės mokykla, Kauno dramos teatre sukurtos dekoracijos J. Vaitkaus spektakliams "Ričardas II", "Strazdas – žalias paukštis" ir daugeliui kitų, daugiau nei dvidešimt metų triūsta Rumšiškių klojimo teatrui. Žvalgantis po D. Mataitienės kūrybą nekyla abejonių, kad jos inspiracijos šaltinis – teatras.

Žiūrovas, matydamas D. Mataitienės kūrinius ne teatro scenoje, patenka į naujų įspūdžių ratą. Čia režisieriumi tampa pati dailininkė. Dviejų salių ekspozicija prabyla kondensuota kalba, apimančia ne tik ekskursus į praeitį, bet ir formuodama dar vieną scenografinį reginį. Jame darniai dera abstrahuotos plokštumos, reljefiškos faktūros "Valdovo" draperijos, "Strazdo – žalio paukščio" poetika ir konceptualumas. Renesanso dirbtuvės paslaptimi alsuoja metaforiškas ciklas: "Septyni lino posmai", "Septyni kanonai", "Septyni pietų kryžiaus ženklai", "Septyni sudužusios simetrijos atspindžiai", "Išskaidyta erdvė", "Adventus". Kompozicijos grindžiamos teatro dominante, simbolika, ženklo segmentiškumu ir nacionalumu. Tūrinės erdvinės dimensijos kontrastuoja su dekoratyvinėmis plokštumomis, optinius efektus dar labiau paryškina specialiai sukurtas S. Valiaus apšvietimas. Fone skamba R. Mažulio muzika, jungianti sakralinės ir elektroninės muzikos elementus. Ekspozicija kelia įvairių poetinių, muzikinių asociacijų, atveria biblinių reikšmių ir antikinio mitologizmo, lietuvių liaudies pasakų ir papročių simboliką... Kondensuota meninė raiška nacionalinio paveldo sanklodas susieja su modernistinio meno samprata. Abstrahuota ženklų kalba D. Mataitienės darbuose tampa vienas kitą užklojančiais švytinčiais objektais, sukuriančiais keleto sluoksnių iliuziją. Apipavidalinant "Ričardą II" dramatiškai aurai sukurti dailininkei prireikė daug raudonos spalvos. Šiandieninėje parodoje dominuoja gili juoda, teigianti taurią rimtį ir susikaupimą.