Optinė klasika

Bridget Riley. "Judėjimas kvadratais". 1961 m.

ŠMC eksponuojama Bridget Riley darbų dalelė. Užėjęs vidun jautiesi lyg patekęs į knygą. Atverstas oficialios meno istorijos puslapis – "jausmingesnės optinio meno žvaigždės" originalai Vilniaus mieste.

Susidurti su originalu visuomet yra nuotykis. Visų pirma dėl mastelio. Knygose ir dvimetriniai, ir miniatiūriniai darbai atrodo panašūs. Kad ir kaip galvoje bandytum ištampyti iki reikiamo dydžio, bendras įspūdis lieka knygos formato. Todėl atsidūrus kokiame nors meno muziejuje prasideda siautulingas sąmonės kitimas. Kone fiziškai imi justi, kaip smegenyse kažkas plečiasi, kažkas traukiasi. Tiesiog negali atsistebėti savo smegenų archyvavimo savivale.

B. Riley darbus įsivaizdavau didesnius, ypač vėlesniuosius, su švelnių tonų susipynusiomis gijomis. Gal dėl to, kad jie primena abstraktaus ekspresionizmo lovatiesės dydžio akrilus, galinčius įtraukti visą tavo kūną, išimti tave iš gyvenimo ir nudanginti į užribį. Į kažkieno sąmonę ir pasąmonę, į dar kažką, kam nedrįstu duoti pavadinimo. Figūrų turintys paveikslai dažniausiai tik pūpso šalia tavo realybės pulsuodami savo buvimą. O abstraktūs tave vagia. Jie veikia ne fiziškai, o skverbiasi ir siurbia mintis kaip kosminė juodoji skylė. Todėl kuo jie didesni, tuo pavojingesni.

B. Riley darbai ŠMC yra didelės knygos formato, jaukūs ir nepavojingi. Liūliuojantys kaip ežero vanduo. Raminantys lyg traukinio tibildžiavimas. Juoda, balta, juoda, balta… vagia žvilgsnio smalsumą, mėto rombus, žaidžia. Vaikštai po salę, galvoji sau ką tik pageidauji, o akys tuo metu užsiima Riley priprojektuota veikla. Savotiškai smagus jausmas, kai tavo smegenų ląstelės tiesiogiai bendrauja su Bridget. Jokių žodžių, jokių pasakojimų su figūromis. Užkoduotos formos užkoduota tvarka. Net gyvūnai galėtų tai pajusti. Žiūri, matai ir kažkas keičiasi. Iki/poartikuliacinis bendravimas.

Menininkės nedera atsieti nuo optinio meno krypties. O jis – šaltokas, labiau panašus į specializuotus mokslinius bandymus. Akis priima juodos ir baltos spalvos kontrastus, smegenys sudėlioja vaizdą ir tamstos galvoje randasi optinis darinys. Individuali pramoga. Judant vaizdas keičiasi. Smalsūs matymo patyrimai, formulės, įstabi matematika… Grubūs virtualaus pasaulio ląstelių prototipai. Iškreipti ir dirbtiniai žingsneliai link to, kas nesuvokiama. Galima kalbėti apie absoliutą, meditaciją arba kratytis šalto,"apskaičiuoto" meno.

Į formalius optinius ieškojimus B. Riley įsiveda gamtinį elementą. Pavyzdžiui, jūros bangą. Jos stichinei formai paklūsta visos kitos. Spontaniškas elementas vadovauja logikai. Optikos operacinėje atsiranda kažkas, kas gyva ir juda.

Vasareli ir kitus optinio meno klasikus, man atrodo, turėtų labai mėgti šachmatininkai. Proto tobulumo aukštybės, išreikštos taisyklingų formų junginiais, manau, jiems labai imponuotų. Čia, žinoma, yra tik visiškai nepagrįsti spėliojimai, bet nesunku įsivaizduoti įbestą šachmatininko žvilgsnį į bet kurį juodą ir baltą oparto darbą. Akių gelmėse įvairiausiais rakursais ataidi šachmatų lentos atsiminimai, užgimsta nauja išgyvenimų poezija.

Bridget Riley. "Aidas". 2000 m.

Reta proga pažvelgti į garsenybės darbus Vilniuje priviliojo ieškančius meninio išprusimo. Smagu stebėti susirinkus ne tik matytus veidus. Pradėjus ugdyti meninį skonį turbūt norisi užtikrintumo. Todėl daug smagiau nieko nesuprasti žiūrint į garsenybę nei į avangardą. Solidumą galime garantuoti, menininkę žino ir vertina daugybė žmonių. Riley garsi, bet ne tokia populiari kaip Van Goghas. Ir Lietuvoje į ją jau reaguojama – ateinama pažiūrėti. Vadinasi, plečiasi meno mylėtojų ratas. Tokios mintys labai įkvepia. Imi svaigti užsisvajojęs, jog už kokių 5 metų į tavo straipsnius nespecializuotas skaitytojas nebežiūrės kaip į egiptietiškas piktogramas.

Vienas pažįstamas anglas kartą pasakė: pas jus viskas vėluoja, bet kai ateina, tai žvėriškai staigiai įsisavinama. Optiniam menui galima uždėti pliusiuką. Didelį pliusą, nes būta ir daugiau parodų. Pasinaudojus garsių vardų trauka, susidomėjimo virusu reikia apkrėsti visus norinčius. Tada konceptualios parodos bus aiškesnės.

Juk mes – istoriją mylinti tauta. Gyvename praeities didybe, miesto centre auginame praeities stabus. Visi psichologai pataria susitaikyti su esama situacija. Todėl ir siūlau vežti garsenybes, kol yra toks poreikis. Originalo svarbą jau aptariau. Tiesa, žmonės patys ima keliauti ir tyčia ar netyčia susiduria su įvairiausiais kūriniais. Bet beveik ranką ant širdies pridėjus galėčiau tvirtinti, kad statistiškai daugiausia būna lankomos bažnyčios ir senųjų kultūrų muziejai. Ir teisingai – kai ištrūksti iš kasdienės aplinkos, norisi egzotikos, o ne smegenis tampyti. Be to, tų didžiųjų užsienio muziejų rinkiniai – Kariotiškių sąvartyno dydžio, o ir aiškinamoji literatūra kaip Mažvydo biblioteka. Tačiau meno ir grožio vis tiek norisi... Todėl auginant sirgalių grupę verta pasitelkti eilinės dienos nuobodulį, menines patirtis talpinti į laiką po darbo, į egzistenciškai tuščią savaitgalį, vidurdienio žioplinėjimą. ŠMC yra geroje vietoje – centre, apsuptas bažnyčių ir maitinimo įstaigų. Ir jei reguliariais intervalais ims tiekti patikrintą garsaus vardo prekę... kas žino... gal ims tautiečiai rinktis kaip į krepšinio varžybas, gal net susimuš dėl meno.

Bet nereikia pervertinti galimybių. Žinomą menininką atsivežti brangu, o nemenka kūrybos dalis jau išparduota privačioms kolekcijoms. Negi atveža tik tai, kas liko? Būna... Bridget Riley dar atpažinau. Tipiški darbai iš skirtingų kūrybos etapų. Tačiau ne "patys, patys". Tokia jau keliaujančių parodų dalia. Tokią paklausą, manau, patenkintų ir nuotraukų albumai, – būtų gerai ir gilesniam suvokimui, ir bizniui arba kultūriniams mainams.