Suskilęs pasaulis

Jonas Čepas. Be pavadinimo. 2004 m.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje "Karė–dešinė" atidaryta 4-oji jauno grafiko Jono Čepo piešinių paroda. J. Čepas 2000 m. baigė grafikos studijas VDA.

Parodoje eksponuojama 10 didelio formato spalvotų piešinių. Jie atlikti anglimi, guašu, nors grafikas tobulai įvaldęs spalvotą medžio raižybą. Darbai – be pavadinimų. Tai didina ne tik interpretacijos laisvę, bet ir kūrybos paslaptį. Piešiniai ekspozicijoje išdėstyti kiek chaotiškai, žaismingai – vieni atremti į grindis, kiti – pritraukti prie lubų.

J. Čepui kūryba – dinamiškas vyksmas. Jis nesitenkina tradicinėmis technikomis, siekia kūrybinio intensyvumo. Pribloškia neramūs, net drastiški vaizdiniai, nervingos laužytos formos, keliančios slogulio, nerimo atmosferą. Piešinio visuma atsiveria tik ilgėliau žiūrint, stebint.

Piešiniuose dominuoja įvairios formos: vienos – smulkesnės, eskiziškesnės, kitos – stambesnės, aštresnės, kampuotesnės, atveriančios tam tikras realybės nuotrupas, griaučius. Vienuose piešiniuose svarbesnis štrichas, kontūras, kituose – stambesnių elementų, spalvinių dėmių žaismė. Suplokštintos, "suprastintos" ir suprimityvintos formos didina vaizdo abstraktumą.

Piešiniuose – pasaulio ir žmogaus, sielos ir kūno "griuvėsiai", krentančių daiktų ir kūno dalių atbrailos – galvos, plaštakos, letenos. Jos dažnai paliestos mirties, nykimo (kaulai, skeletas, kaukolės). Realybės formos iškreiptos, modifikuotos, suprastintos. Jei ir yra užuominų į žmogaus figūrą, tai jos pozos iškreiptos, animalizuotos. Grafiko liudijimu, "aptemęs tikslas yra iškreipti regimą tikrovę. Viskuo (ką daiktiško beatsimenu) apkraunu aplamdytą kūną – tepaluotą mašiną, dūstantį bebrą". Viename piešinyje žmogaus figūra, tiksliau – jos fragmentai, komponuojami tarp mechaninių objektų, mašinos griaučių. Čia galima įžvelgti tam tikrą modernistinę ironiją, kai žmogus tampa technikos pasaulio sraigteliu. Kai kuriuose piešiniuose akivaizdžios agresijos, prievartos nuojautos – viename piešinyje įsirėžusi žvėries letena, o virš jos kybo žmogaus figūros su virve. Galima atpažinti tam tikras užuominas į karo grėsmę. Linijos primena virves, spygliuotas vielas.

Jono kūryba labai spalvinga. Spalvos tobulai suderintos, nors kiek kontrastingos. Ypač aitrūs mėlynos ir rusvos, žalios ir raudonos spalvų deriniai. Spalvų kontrastai pabrėžia didesnę emocinę įtampą, o formai suteikia skambesio, žaismingumo.

J. Čepo kūriniuose daug intensyvumo, dinamikos, ekspresijos. Grafiką įkvepia ne tik gyvenimo vaizdai – destruktyvi miesto terpės aplinka: smirdinčios pakampės, riksmai, muštynės, "prieglaudų – keiksmų, pasityčiojimo, atsiprašymo – architektūra", bet ir garsai. Menininko siekiamybė, pasak jo paties, – perteikti garso intensyvumą.

Tarp pabirų formų driekiasi žodžių intarpai, nuolaužos. Žodžių, praradusių pirmines pamatines reikšmes. Jie, kaip ir visi kiti piešinių objektai, kampuoti, laužyti, "suskilę" lyg nutrintų sienų graffiti. Gal tai naujų reikšmių kūrimo galimybė, žaidybinis elementas? O gal pati sujauktos būties egzistavimo prielaida?