Dailė

Lūžtanti šviesa

Šiuolaikinis Vengrijos fotografijos menas

Lina Jakeliūnaitė

iliustracija
Imre Benkö fotografija

XIX a. Prancūzijoje parfumeris Piesse’as sukūrė aromatų klasifikacijos metodą pagal muzikines natas. Viršutinių natų aštrumas, viduriniųjų šiltumas ir, galiausiai, bazinių natų gilumas apibūdino kvapnią aromato gamą. Septynių fotografų kūryba, besiskleidžianti lyg kvapni aromato puokštė, Vilniaus "Prospekto" galerijoje pristato vyraujančias šiuolaikinės Vengrijos fotografijos kryptis. Aštrumą, arba, kitaip tariant, fotografijų įtaigumą, nulemia ne tik fotografo žvilgsnis, "lūžtančios šviesos" fiksavimas fotoaparatu, bet ir kiekvieno asmeninė patirtis (tiek kūrėjo, tiek tos kūrybos suvokėjo). Socialinių temų studijos jau savaime yra aštrios, skvarbios ir įtaigios. Jos kalba apie mus supantį, besislepiantį, o gal ir nenorimą matyti pasaulį. Šioje parodoje tai – benamiai, sąmoningai nuasmeninti žmonės, įvairūs stereotipai (barbės, kenai, stebuklingos dėžutės). Pirminį, stipriausiai persmelkiantį įspūdį sukelia Lenke Szilįgyi portretai. Juose – pagyvenusių žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių veidai (Maskva, Budapeštas, Niujorkas). Senų, benamių, gal net dvasiškai paliegusių žmonių veidai fiksuojami pirmame plane. Jie ryškūs, su menkiausiomis raukšlelėmis, bereikšme šypsena, bejausmiu žvilgsniu. Žmonės – iš skirtingų šalių, tačiau su vienodu beprotybės, senatvės, abejingumo antspaudu.

Visai kitaip fiksuoja benamius Andrįs Bozsó. Jo fotografijos – atvirukai, įdėti tarp stiklo plokštelių, žaidžiantys turizmo ir realaus pasaulio santykiu. Kai kurie žmonės mėgsta "vyniojamą į vatą" pasaulį, o šios fotografijos yra kaip tik tokios. Jose iškelta skaudi socialinė problema, tačiau pasaldinta praeities stereotipais: rusva spalva, įmantriais šriftas. Benamių veidai retušuotose sendintose fotografijose kuria nostalgišką šilto atviruko įspūdį, kiekviename skirtingais šriftais išraitytas užrašas "Budapest". Skurdas tapo dar viena turistine brošiūrėle, šalies atviruku su skambia "Greetings from Budapest" fraze.

Pasaldintos sintetinėmis kompiuterinėmis spalvomis yra Antalo Yokeso fotografijos, darytos prieš dvidešimt penkerius metus ir atgaivintos lazeriniais atspaudais ant didelių plastiko plokščių. Retro stiliaus skrybėlaitės, prancūzaites primenančios senjoros, džentelmenai su smokingais – fotografijos "papuoštos" šiuolaikinio pasaulio spalvomis ir populiariu žodeliu "Party". Disko stiliaus atmosfera fotografijoje "Selection", retro mados atgarsiai fotografijose "Madam", "Elegance" žaidžia fotografijų ciklo pavadinimo "Parties Series" padiktuotomis vakarėlių, flirto nuotaikomis. Moterys subtiliai šypsosi, vyrai nusiima skrybėles, kelia taures prie lūpų ar paslaptingai spokso į tolį. Sintetinis vakarėlis, nes žmogiškumo, jausmingumo jame visgi mažoka. Ir dėl to kaltos spalvos! Žmonės atrodo lyg iškirptos ir priklijuotos ant sintetinių spalvotų fonų figūrėlės.

iliustracija
Zsuzsa Kemenesi fotografija

Balįzsas Telekas, Imre Drégely’s taip pat nevengia sintetikos arba, kitaip tariant, mėgaujasi kultūriniais stereotipais: šiuolaikiniais technologijų stebuklais, amerikietiškais grožio standartais. B. Teleko fotografijose barbės, kenai atsiduria savotiškame taikinyje – apskritime. Net fotografijos yra apskritimo formos. Fetišizuota lėlė, simbolizuojanti grožio siekiamybę, prikalta prie sienos. Lėlė, įkalinta uždarame cikle, tarsi pro kaleidoskopo stiklą fotografijose dvigubėja, trigubėja sukurdama aliuziją į grožio standartų tuštybę ir nelankstumą. Dviejų polių – tikrojo ir kuriamo pasaulio – sandūrą matome ir fotografijoje "Apokalipsė Keleti traukinių stotyje". Apgriuvusių pastatų apsupta rėksminga džinsų reklama: dailios vienuolės-manekenės, pasikėlusios abitus, apsitempusios džinsus ir rankose laikančios rožančius. Sakralumo ir mados santykis tampa norma.

Viešas erdves taip pat fotografuoja Imre Benkö bei Zsuzsa Kemenesi. Abiejų autorių pozicijos skirtingos: I. Benkö fiksuoja žmones įvairiose erdvėse, Z. Kemenesi – tik viešas erdves, nors kartais ir jas sudrumsčia koks pavienis praeivis. I. Benkö žmonės siaučia, ilsisi, komunikuoja Budapešto miesto aikštėse, šventėse. "Ištemptose" fotografijose vaizdai fiksuojami iš apačios: žmonės, mašinos, sporto salės inventorius tampa milžiniški. Z. Kemenesi erdvės – išskydusių, švelnių kontūrų, jose subtiliai žaidžia tamsa ir šviesa. Paryžius, Indonezija, Roma – tarsi šviesšešėlių žaismų buveinė, kur nėra siautulingo naktinio gyvenimo, tik tyli, rami egzistencija. Kaip ir V. Balčytis, Z. Kemenesi atranda šviesos blyksnio žaismą tamsoje. Koks nors objektas ar jo detalė išryškinami, "sutaurinami", ištraukiami iš tamsios erdvės. Sutaurintais objektais tampa skulptūrų detalės, kolonos dalis, mažytė baidarė, dangaus lopinėlis, daugiabučių langai...Visi šie objektai – paslaptingos nuorodos į sukurtąjį ramų, tylų fotografės pasaulį, kur jie atlieka savitų herojų vaidmenis. Apie fotografijų ilgaamžiškumą kalbėti dar anksti. Žinau, kad geri kvepalai, kaip ir gera knyga, fotografija ar paveikslas atmintyje užsilieka ilgam. Tik reikia nepasiduoti pirminiam natų aštrumui ir atrasti viduriniąsias bei bazines natas, kurios ir išduoda, ar aštrumas nėra netikras, vulgarus, sintetinis.