Muzika

Tiltai į naująją muziką

Dėmesys Lietuvos kultūrai festivalyje Osnabriuke

Skirmantė Valiulytė

iliustracija
Davidas Geringas, Anatolijus Šenderovas ir Pavelas Giunteris
Ž. Brandt nuotraukos

Liepos 4–10 d. Osnabriuke (Vokietija) vyko pirmasis vasaros muzikos festivalis "NordTöne – Musik aus dem Baltikum". Tai didžiulis renginys, turėjęs svarbios pažintinės reikšmės – jame siekta pristatyti įdomiausius įvairių kartų Baltijos kraštų menininkus ir kuo įvairesnių žanrų muzikos programą, pritraukti Baltijos kompozitorių muzika besidominčius vokiečių atlikėjus, pristatyti ir ryškių kiekvienos šalies muzikantų. Festivalis sulaukė didelio vokiečių publikos dėmesio, o jame pristatyta muzika ir atlikėjai – pagarbos ir susidomėjimo.

Bene didžiausias dėmesys šiemet buvo skirtas Lietuvos kompozitoriams ir atlikėjams. Festivalyje skambėjo Anatolijaus Šenderovo, Mindaugo Urbaičio, Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Barkausko, Felikso Bajoro, Algirdo Martinaičio kūriniai, koncertavo prof. Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (jam teko garbė liepos 4 d. pradėti festivalį), perkusininkas Pavelas Giunteris, violončelininkas Davidas Geringas (vienas pagrindinių festivalio atlikėjų, koncertavęs su savo mokinių ansambliu "Gericelli", P. Giunteriu, latvių smuikininke Baiba Skride bei estų pianistu Kalle Randalu). Muzika pristatyta ne tik įvairiose salėse vykusiuose koncertuose, bet ir kaip sudėtinė stambesnio žanro dalis: liepos 5 d. įvyko naujausio Šenderovo kūrinio premjera – D. Geringas ir P. Giunteris atliko muziką Ramunės Kudzmanaitės režisuotam Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesės "Getas" pastatymui Osnabriuko miesto teatre.

Renginio meno vadovo Michaelio Dreyerio ir violončelininko D. Geringo iniciatyva reziduojančio kompozitoriaus statusu pakviesto Anatolijaus Šenderovo kūryba festivalyje buvo pristatyta išsamiausiai (akstinu pasikviesti būtent šį kompozitorių galbūt tapo 2002 m. sėkmė Berlyno festivalyje, kur jis pelnė Europos kompozitoriaus premiją, ir po to "Dreyer. Gaido" firmos išleista kompaktinė plokštelė "Concerto in Do"). A. Šenderovo muzika skambėjo beveik visuose festivalio koncertuose, be to, jis dalyvavo susitikime su Osnabriuko konservatorijos studentais, kur pristatė savo kūrinį "Paratum cor meum" bei dar poros kompozicijų ištraukas, daug diskutavo apie šiuolaikinės muzikos specifiką, jo muzika sulaukė gausių atgarsių vietinėje spaudoje. Grįžęs iš Osnabriuko kompozitorius neslėpė džiaugsmo: "Man teko dalyvauti gal 40 festivalių, bet tokio festivalio nebuvo niekada. Tai pirmas kartas, kai mano kūryba pristatyta taip išsamiai – nuo 1972 m. iki šių dienų muzikos, skambėjo 9 kūriniai… Svarbiu akcentu tapo ir dalyvavimas kompozitorių forume konservatorijoje". A. Šenderovas sulaukė įvairių klausimų, susijusių ir su individualiu kūrybos stiliumi, ir su Baltijos šalių kompozitorių stiliaus bendrumais bei skirtumais, ir su požiūriu į šiuolaikinę muziką apskritai. Pasak jo paties, festivalyje dominavusią muziką klausytojai įvertino kaip patrauklią, įdomią, apeliuojančią į emocijas, galbūt ir netikėtą (turint omenyje Vokietijoje įprastą stiprią Darmštato mokyklos įtaką). Išvardytieji bruožai akcentuoti ir festivalį spaudoje lydėjusiuose straipsniuose. Po susitikimo su Šenderovu konservatorijoje rašyta: "Į akis krenta neįprastas muzikos intensyvumas. Ji kupina ekspresijos ir sukrečianti. Lietuvių kompozitorius Anatolijus Šenderovas sujaudina ir emociškai išprovokuoja publiką…"

"Jeigu kūrinio forma ir interpretacija yra virtuoziškos, bet publika nieko nepajunta savo sielos gelmėse, tai muzika nėra pakankamai gera. Svarbu ne kaip, o kas rašoma, ką ta muzika norima išreikšti", – sako Šenderovas apie savo kūrybos būdą. Taigi jis nepasiduoda XX a. dogmoms. Jokios griežtos serijinės technikos, jokios besąlygiškos aleatorikos. "Skambesys man svarbiau nei formali idėja. Jeigu kažką sukūriau, o skambėjimas man nepatinka, keičiu kompozicijos techninę idėją." Sugrįžimą prie skambesio ir emocionalumo Šenderovas vadina "sugrįžimu į žmones" ir taip prisijungia prie kitų šiuolaikinių Baltijos šalių kompozitorių, tokių kaip Arvo Pärtas ar Peteris Vaskas.

iliustracija
Iš dainininkės Verenos Rein ir pianisto Axelio Bauni koncerto

Skambesys ir emocionalumas. Išgirdusį šiuos pagrindinius kūrybos kriterijus ir besitikintį muzikinio paprastumo arba mieguistų neoromantinių jausmų tikrai nustebins Šenderovo koncertas "Paratum cor meum", pristatytas kompozitorių forume. Jokių vientisų melodijų, priešingai – choro skambesys ir rečitavimas, violončelė ir jos ekspresyvūs protrūkiai, orkestro ir klavišinių instrumentų skambesys. Tai ne "lengvas maistas" ir ne kuklus sentimentalumas. Tai – sutelkta ekspresija, pagrįsta įgarsinto teksto fraze, pagrindiniu klausimu: "Dieve, kas gi yra žmogus?" Tekstas, pasirinktas iš Dovydo psalmių ir Ekleziasto knygos, buvo kompozitoriaus atspirties taškas. "Tekstas inspiruoja visą kūrinį, jo skambesį, dramaturgiją. Kiekviena kalba turi magijos. Aš jos klausausi ir manyje gimsta muzika", – kalba kompozitorius apie žodžio reikšmę. "Paratum cor meum" jaudina klausytoją.

Pasak kompozitorių forumo pradžioje kalbėjusios jo rengėjos prof. Irmgard Brockmann, šiuo renginiu studentams norėta nutiesti tiltą į naują muziką. Pakvietus Anatolijų Šenderovą, tai nuostabiai pavyko." (Osnabrücker Zeitung, liepos 9 d.)

Šenderovo muzikos paveikumas teigiamai vertintas ir atskiriems koncertams skirtose recenzijose, ir po itin atsakingos "Geto" premjeros. "…Muzika čia atliko labai svarbų vaidmenį, beveik kaip evangeliškoje oratorijoje: ji buvo atpasakojamojo pobūdžio ir kartu labai jausminga. Pavelo Giunterio – vieno geriausių Lietuvos perkusininkų – atliekami vibrafono akordai susipindavo su Davido Geringo – iš Lietuvos kilusio pasaulinio garso violončelininko – interpretuojama iškalbinga violončelės melodija, tai intensyviai vibruojančia lyg aimana, tai nedrąsiai švelniu flažoletu prisijungiančia prie beviltiškai iš Torsteno Alicho videomontažo žvelgiančių Geto žmonių. Išvien susipynė negausios veiksmą paryškinančios priemonės, viliojantis tango ritmas ir kančią perteikiančios graudžios žydų dainų melodijos." (Osnabrücker Zeitung, liepos 7 d.). A. Šenderovas, beje, "Geto" tema kuriantis muziką ir filmui, prisipažįsta vengiąs iliustratyvumo, siekiąs sukomponuoti ne "muziką spektakliui", bet "savotišką komentarą", "kažką, kas vyktų šalia spektaklio, būtų ir nuošaly, ir jį papildytų". Jis džiaugiasi, kad pavyko šį tikslą pasiekti: "Muzika spektaklį papildė, konfrontavo, skambėjo paraleliai, bet nedalyvavo pačiame spektaklio veiksme, ir galbūt dėl to tapo reikšmingesnė, kažkiek savarankiška, tas buvo pastebėta ir recenzentų."

Įvairi festivalio programa ir taiklus rengėjų pasirinkimas, kokius kūrinius bei atlikėjus į ją įtraukti, leido publikai pažinti ir Baltijos šalių kompozitorių bendrumus, ir kiekvieno individualius bruožus. Pasak A. Šenderovo, klausytojai gan taikliai juos įvardijo. Tai liudija ir dar kita citata iš Osnabriuko spaudos: "Šelmiškas Anatolijaus Šenderovo žvilgsnis išduoda jo humoro jausmą. Tačiau jo muzika tarpsta tarp tamsos ir sėkmę pranašaujančios šviesos, yra gili ir patraukli. Pavyzdžiui, 1972 m. sukurta Sonata violončelei ir mušamiesiems, kuria prasidėjo violončelininko Davido Geringo, pianisto Kalle’s Randalu ir perkusininko Pavelo Giunterio rečitalis Osnabriuko pilyje. Lėkščių tratėjimas iš pat pradžių toks stiprus, kad net išmuša Giunteriui iš rankų raudoną lazdelę. Po to – violončelės kantilena. Geringas griežia taip įtaigai ir galingai, kad klausytojas jau nepajėgia atsispirti violončelės ir mušamųjų dialogo traukai. Su gaiviu, širdingu sąmoju D. Geringas ir K. Randalu interpretuoja humoristinę Šenderovo "Idilę". Ir kas pasakys, kad naujoji muzika visada turi būti akademiškai rimta?" (Ralf Döring "Nauja muzika, nebijanti prisiliesti", Osnabrücker Zeitung, liepos 10 d.).