Nužengusi nuo pjedestalo

S. Okołowicz nuotr.

Komiška opera visuomet buvo kitokia, buitiškesnė nei rimtieji operos žanrai: opera seria, didžioji prancūzų, romantinė vokiečių, veristinė italų operos, verdiškoji "drama", vagneriškas epas ir pan. Tačiau parodijuoti kad ir antikinės tragedijos didybę ji gali. Būtent su iškilių temų ir patetiško teatrinio-operinio "kalbėjimo" didybės parodija susidūrėme Krzysztofo Pendereckio operoje buffa "Karalius Ūbas", gegužės 28 d. atidariusioje Vilniaus festivalį. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo rodomas Varšuvos Didžiojo teatro 2003 m. sukurtas pastatymas. Dirigentas – Jacekas Kasprzykas (jis yra ir Varšuvos teatro generalinis direktorius), režisierius – žymus lenkų teatro meistras Krzysztofas Warlikowskis, scenografė – Małgorzata Szczęśniak, choreografė – Saar Magal, šviesų dailininkė – Felize Ross, videoprojekcijos kūrėjas – Denis Guéguin. Dainavo pagrindiniai Lenkijos nacionalinės operos solistai: Pawełas Wunderis (tėtušis Ūbas), Anna Lubańska (Ūbienė), Aleksandras Teliga (karalius Vaclovas), Izabella Kłosińska (karalienė Rozamunda), Rafałas Bartmińskis (Byčislavas, karaliaus sūnus), Mieczysławas Milunas ir Rafałas Siwekas (Caras ir Carienė), Piotras Nowackis (Bordeliūras), Robertas Dymowskis (generolas Lascy), Adamas Kruszewskis (valstietis Stanislovas Leščinskis) ir kiti. Solistams talkino Varšuvos Didžiojo teatro nacionalinės operos choras ir orkestras.

Pendereckio operos premjera įvyko 1991 m. Miuncheno operos festivalyje. Ji šio festivalio užsakymu sukurta pagal Alfredo Jarry 1896 m. pastatytos absurdo pjesės "Ubu Roi" vokišką vertimą. Libreto autoriai – pats kompozitorius ir Jerzy Jarockis. Pastarasis proginiam Varšuvos pastatymui, skirtam Pendereckio 70-mečiui, išvertė libretą iš vokiečių kalbos į lenkų kalbą (mano galva, šiek tiek sutirštindamas spalvas), tačiau pati opera ir toliau dainuojama vokiškai. Beje, operos "vokiškumas" reiškiasi ne tik kalba, bet ir tuo, kad Pendereckis savo operoje buffa aiškiai apeliuoja į vokiškojo Brechto-Weillio kabareto tradiciją. Prisiminkime, "Operoje už tris skatikus", kaip ir "Karaliuje Ūbe", matome neva garbingų miestiečių, iš tiesų kriminalinių polinkių turinčių asmenų, gaują su jiems vadovaujančia "dorų" sutuoktinių pora, kankinama nepasotinamo valdžios troškimo. Beje, Brechto neiliuzinį teatrą inspiravo būtent Jarry teatro estetika. Kita vertus, Pendereckio operoje galime išgirsti užuominų ir į "tauresnę" vokiškojo muzikinio teatro ir vokiškos muzikos tradiciją – į romantišką ir pakylėtą Wagnerio "Skrajojančio olando" idilę, į tauriuosius Mozarto ir Bacho stilius, į Händelio (juk jis iš dalies taip pat priklauso vokiškai tradicijai) muzikos didybę. Tiesa, daugelis šių ir kitų užuominų (pvz., į Musorgskio "rusiškąjį" arba Rossini buffa stilius) bendrame, sakyčiau, itin pendereckiškame muzikos sukūryje vos spėjusios pasirodyti ir prajuokinti dingsta. Jos reikalingos tik suerzinti melomano atmintį, paskatinti paieškas mentalinės bibliotekos labirintuose, kad klausytojas įsijungtų į kompozitoriaus siūlomą estetinį žaidimą reikšmėmis. Žinoma, tokia opera orientuota būtent į operomanus, žiūrovus, išugdytus platų repertuarą turinčio operos teatro.

Pawełas Wunderis – Tėtušis Ūbas

Tačiau. Neišprususiam klausytojui šiuo atveju gali pagelbėti režisūra. Kiek galiu spręsti iš spektaklio stilistikos ir kiek "neša" mano teatrinis išprusimas, Krzysztofas Warlikowskis yra tarsi lenkų Koršunovas. Akcentuojami socialiniai siužeto aspektai, herojų koloritas, o šis iš tiesų yra sultingas. Scenoje matome, pasak muzikologės Živilės Ramoškaitės, tipiškus Rytų europiečius, atstovaujančius, anot verslininko Ernesto Parulskio, smulkiosios turginės buržuazijos sluoksniui. Vaizdas iki skausmo artimas: ant "sovietinės" patriušusios sofos-lovos knarkia tėtušis Ūbas, atsikelia Ūbienė, dėvinti ryškiai raudoną, matyt, kuriame nors Lenkijos turgų pirktą pižamą. Ūbų būsto interjero akcentai – televizorius ir virš lovos kabantis kičinis šventos šeimos paveikslas. Netrukus pasigirstantis Ūbo "Schreisse!" (šrūdas) nė kiek nestebina – tekstas organiškai atitinka aplinką. Žiūrovams kone primygtinai siūloma tapatintis su dabartine mus supančia aplinka ir nesena praeitimi. Scenoje matome ne tik Ūbo – "vidutinio" provincialaus lenko (arba lietuvio, čeko, latvio) – būstą, bet ir seimo posėdžių salę (kurios, matyt, taip pat visur vienodos), karininkus prie kompiuterių, šiuolaikinius kareivius su automatais, generolo uniforma su ordinais nusagstyta krūtine pasipuošusį Rusijos carą ir pan. Finale, kai pralaimėjęs Ūbas ieško kitos "pažadėtosios žemės", videoprojekcijoje matome Amerikos laisvės statulą. Ūbo ir Ūbienės sakomas tekstas – "tai šalis, kur laisvė prilygsta brolybei, brolybė – lygybei, lygybė – teisingumui, teisingumas – savivalei" – tarsi atskleidžia ironišką statytojų požiūrį į JAV (nūdienos "pažadėtąją žemę"), bet, kita vertus, labai taikliai nurodo į dabartinę socialinę tikrovę, juk daug kas norėtų įsitvirtinti tuose "pažadėtuose" Vakaruose. Man visa tai pasirodė šmaikštu, vykusius laikyčiau ir siužeto aktualizavimą, jo sąsajas ir su socialine, ir su politine tikrove (neišmintingo žmogaus veržimasis į valdžią ir jo nuopuolis), nors jų ypatingas aktualumas Lietuvoje yra atsitiktinis. Šiuo atveju kuo aktualiau, artimiau tikrovei, tuo juokingiau.

Rafałas Siwekas (Carienė) ir Mieczysławas Milunas (Caras) T. Binkio nuotraukos

Atlikėjų pateikta Pendereckio "Karaliaus Ūbo" interpretacija liudijo, kad Varšuvos opera išties pateisina Didžiojo teatro vardą. Aukštą ne tik dainavimo, bet ir vaidybos lygį parodė visi dainininkai. Nors vokalinės partijos nėra lengvos, pavyzdžiui, Ūbienės ar karalienės Rozamundos partijos yra virtuoziškos XIX – operos primadonų – amžiaus prasme, o ir ansambliai skamba nuolat, t.y. kiekvienas turi tiksliai intonuoti ir dainuoti drauge su scenos partneriais, čia nebuvo "dainuojančių statulų". Viskas gyva, vaidyba labai natūrali, dainininkai-aktoriai puikiai jaučia sceną, teatrą, pastatymo stilių. Sceninis muzikos vyksmas dinamiškas, "garso takelis" kokybiškas.

Vertėtų atkreipti dėmesį į gerą dainavimo ir orkestro skambesio balansą – tik nežinia, ar tai kompozitoriaus, ar dirigento Jaceko Kasprzyko nuopelnas. Orkestro griežimą pavadinčiau kone pavyzdiniu. Pendereckis – orkestruotės meistras, tad instrumentinei partijai suteikia įvairių subtilių niuansų, o Varšuvos didžiojo teatro orkestras juos atliko tiesiog preciziškai. Apskritai jei reiktų keliais žodžiais apibūdinti atlikimą, tie žodžiai būtų – precizika ir didelė pagarba kompozitoriaus sumanymui.

Varšuvos didžiojo teatro atvežtas Pendereckio "Karalius Ūbas" šiek tiek užpildė žiojėjančią šiuolaikinės operos nišą Lietuvoje. Realiai teatro scenoje su nūdienos muzikiniu teatru susiduriame tik negausios nacionalinės produkcijos pavidalu. Žinoma, ir tai yra gerai, tačiau iš arti pamatyti "kontekstą", bent dalelę to, kas vyksta už mūsų "smėlio dėžės", visuomet pravartu ir įdomu.