Pirmasis

Šiuolaikinis garažas

Artūro Railos projektas Šiuolaikinio meno centre

Vika Ryžovaitė

iliustracija
Artūras Raila. "Roll over museum/Live". 2004 m.

Sėkmingai ŠMC startavusi "Emisija" (svarbių dešimto dešimtmečio menininkų personalinių parodų ciklas) toliau tęsia savo "karjerą", pristatydama menininko A. Railos projektą "Roll over museum/Live".

Pirmame ŠMC aukšte įsikūrė A. Railos "automobilių garažas". Parodos atidaryme dalyvavo "Hansabanko" atstovai. Pasak jų, bankas vertina iniciatyvas, padedančias keisti ir tobulinti pasaulį, kuriame gyvename. Siekdamas paremti išliekamąją vertę turintį ir į visuomenės tobulėjimą orientuotą meną, "Hansabankas" jau ketverius metus skiria savo įsteigtą meno premiją. 2003 m. A. Raila buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių menininku ir laimėjo tarptautinės "Hansabank" grupės meno apdovanojimą. Šios premijos proga A. Raila Taline, Vilniuje ir Rygoje įgyvendina projektą "Roll over museum" – ne retrospektyvinį, o tęstinį. Pats menininkas apie šią premiją kalba santūriai: "Iš tiesų aš nelaikau savęs geriausiu. Lietuvoje yra daug gerų, tiesiog puikių dailininkų. Kaip supratau, premija buvo skirta už darbus, susijusius su socialinėm temom. Pastaruoju metu aš kaip tik tuo domėjausi. Laimingas sutapimas. Manau, kad neįmanoma nustatyti, kuris menininkas geriausias. Aišku, kad džiaugiuosi premija – kuo daugiau įvairių premijų, tuo geriau menui ir menininkams." Žinau, kad Lietuvoje yra puikių dailininkų, bet A. Raila – vienas geriausių. Argumentai? Prašau.

A. Raila, studijuodamas VDA skulptūrą, pamažu nuo skulptūrinių objektų pereina prie konceptualių akcijų, videoinstaliacijų ir performansų. Savotiškas atsisveikinimas su skulptūra ir medžiu įvyksta 1993 m. Menininkų rūmų instaliacijoje, kur šalia degančio židinyje "1 m3" buvo supakuota į briketą "Mediena", šalia gulėjo surakinti grandinėmis 64 akmenys, o prie skulptūrinių objektų eksponuojama skaidrių projekcija, užfiksavusi menininko ankstesnių skulptūrų sunaikinimą ugnyje. Pasak menininko, medis tuo metu buvo labai sureikšmintas, todėl nuoseklu, kad tai pasibaigė jį sudeginant. Nors menininkas neteigia, kad veiksmas, performansas ar videomenas yra geriau nei tapyba ar skulptūra, visgi perėjęs "skulptūrinį" etapą ieškojo įvairovės, kitų išraiškos būdų. Tapo svarbu gyvas dalyvavimas, menas, kuris nieko nereprezentuoja ir nepagrąžina, tarsi yra gyvenimo dalis. Menininką vis labiau domino socialiniai procesai (gal todėl, kad, kaip pats sakė, niekad nebandė atskirti savyje menininko nuo žmogaus), gyvo meno įtaigumas, dėl kurio galima ieškoti kontakto, provokacijos, sumaišties, diskusijos su žiūrovu. Dėl to atsiranda daug performansų, įtraukiančių įvairias socialines grupes: reiverius, baikerius, L.N.S.V.S. organizaciją, bedarbius, dabar – automobilių meistrus. Kaip menininkas nebando atskirti savyje menininko nuo žmogaus, taip menas ir "gatvė" puikiai sąveikauja jo kūriniuose, atsiverdami plačiajai visuomenei.

"Dar mokantis VDA, bet kokia savarankiška kūryba buvo vadinama žaidimu, dabar – konceptualumu. Bet man svarbiau – meno įtaigumas, o kitų nepasitenkinimo reakcija – tik elementarių žinių trūkumas." (A. Raila). Vienas iš būdų kurti įtaigų meną, kuriuo patikėtų visuomenė – naudoti tam tikras visuomenėje paplitusias klišes (socialines, politines, kultūrines), kad rega greičiau sąveikautų su sąmone ir žiūrovas lengvai peržengtų ribą, skiriančią meną nuo gyvenimo. Gyvam menui, kokį kuria A. Raila, reikalingas tiesioginis visuomenės dalyvavimas – tiek žiūrovų, tiek tų pačių socialinių grupių, atliekančių tarpinį vaidmenį tarp meno ir visuomenės. Menininkui tenka stebėtojo vaidmuo – jis išprovokuoja veiksmą, vėliau viskas vyksta natūraliai, nesurežisuotai, o menininkas tarsi lieka nuošalyje, stebėdamas situaciją.

Vienas iš pirmųjų daugiaprasmių ir intriguojančių menininko performansų, išprovokavusių tiesioginį visuomenės dalyvavimą, buvo atliktas 1995 m. Savivaldybės aikštėje, prie buvusio sovietinio generolo I. Černiachovskio paminklo. Performanse "Pompa – menui, menas – pompai" dalyvavo Vilniaus riedutininkų klubas ir repo grupės nariai. Jau tada popkultūros atstovai užvaldė meninę erdvę ir tapo jos pagrindiniais personažais, skelbiančiais ironišką manifestą: "Pompa – menui, menas – pompai" (o gal tiksliau: "masės – menui, menas – masėms"?). "Jie patys sau yra pakankami ir jiems nereikia jokių ramentų sielai, jokių muziejinių vertybių. Savo pasirodymu jie įgyvendino scenarijų, nukreiptą prieš vietinę meno politiką ir meno komercializavimą" (A. Raila, T. Račiūnaitės straipsnis "Šiaurės Atėnuose", 1996 m.). Po dvejų metų riedutininkus pakeitė baikeriai – klubo "Crazy in the Dark. MC." nariai, kurie savo motociklais perskrodė ŠMC sales. Tokiu principu A. Raila sujungė gatvės erdves su šiuolaikiniu menu. Menininkas provokuoja ir žaidžia jungdamas "gatvę" su vidinėmis ŠMC erdvėmis, tarpininkais pasiėmęs nieko bendra su menu neturinčius baikerius, kurie tampa grandine, integruojančia mases į meno pasaulį. Meno erdvės tampa atviros visiems – visuomenė tampa ne tik žiūrovais, bet ir dalyviais. Atskiros socialinės grupės, dalyvaujančios menininko performansuose, tampa tos pačios visuomenės atspindžiais, tik kitoje – meno erdvėje, įgydamos daugiaprasmes reikšmes ir funkcijas. Performansuose "Mes arba niekas" (1998 m., ŠMC) menininkas bendradarbiavo su L.N.S.V.S. organizacija, o 2001 m. performanse "NATO sienos" ŠMC įtraukė į savo projektą bedarbius, kurie už pinigus, skirtus sienai pagrąžinti, sutiko budėti prie geltona linija pažymėtos sienos. Seka išvada: socialinės temos – socialinės grupės – socialiniai performansai? Nors ne visai tikslu – paliečiamas ne vien socialinis performansų sluoksnis. A. Railos performansai įkūnija ne tik visuomenėje esančių grupių atstovus, jų veiklą, bet ir nuolat kintančius poreikius. Vadinasi, jie įtraukia ir visą visuomenę: įvairias kultūrines asociacijas, spaudos atstovus ir t.t. Pavyzdžiui, ŠMC ne per seniausiai vykusioje parodoje "Vilnius–Niujorkas 24/7", menininkas pristatė du naujus projektus: per parodos atidarymą kartu su roko grupe iš Panevėžio surengė sugrįžimą į praeitį, į 6-ąjį dešimtmetį, kiek vėliau, projekte "Tapytojų video", žinomi tapytojai "tapė" ne teptuku, o videokamera.

Dabar, parodoje "Roll over museum/Live", riedutininkus, baikerius, bedarbius, muzikantus keičia automobilių meistrai. Patenki į ŠMC patalpą, virtusią keturių automobilių garažu. Erdvė dalijama į tris viena su kita susijusias zonas: spalvotos, didelės nuotraukos, automobiliai, TV ekranas. Keturiose nuotraukose pavaizduoti prie savo automobilių savo garažuose stovintys vyrai (automobilių meistrai), priešais nuotraukas – tos pačios keturios mašinos "gyvai" (beje, per atidarymą buvo galima "gyvai" pabendrauti ir su tais pačiais automobilių savininkais) ir viename televizoriaus ekrane kintantys vaizdai, kuriuose tie patys keturi meistrai rodo savo automobilius, demonstruoja, kaip jie važiuoja, pasakoja, ką juose keitė, kaip jie veikia. Menininko silpnybę techniniams dalykams jau galėjome išvysti baikerių šou ŠMC, tik dabar mašinos nevažinėjo po patalpas, o ramiai tūnojo priešais nuotraukas. Nuotraukose nufotografuoti meistrai savo garažuose tarp daugybės įrankių, dėžučių, prietaisų ir t.t. (žodžiu, visiško priemonių chaoso). Jie stovi šalia savo automobilių – ne kokių nors pirktinių, o pačių perdarytų pagal savo fantaziją: vienam keista sportinė važiuoklė, kitam tobulintas variklis, kėbulas, dailinta išorė ir kt. Aišku, labiausiai akį traukė Ričardo Žilinsko ryškiai salotinis "Volkswagen Sciroco" (dvivietis, atviras). Kiekvienas automobilių meistras apie savo mašiną pasakojo kaip apie meno kūrinį: kaip paveiksle gali matyti gražų paviršių, taip automobilyje – gražią formą, spalvas, įdomią išorės apdailą; kaip paveiksle gali lįsti giliau, ieškodamas tam tikrų prasmių, asociacijų, taip ir automobilyje meistrai gali gilintis į technines subtilybes. Ne meno aplinkos žmonės tampa menininkais, kurdami savo meno kūrinius – automobilius. Kaip menininkai ieško savo individualaus stiliaus, taip ir šie automobilių meistrai siekia pagamintą, masinį, konvejerinį produktą paversti individualiu, vienetiniu kūriniu. Taip išeina, kad jie irgi menininkai, tik savo srities? Provokacija? Tarp kitko, šių vyrų garažai mažai kuo skiriasi nuo dailininkų dirbtuvių – ten taip pat krūvos priemonių, įrankių. Kaip menininkai valandų valandas gali kalbėti apie savo fantazijos vaisius, taip ir jie – apie savo perdirbtus, iš naujo sukurtus automobilius. Linksma situacija. Šioje parodoje automobilis – tarsi patogaus ir gero gyvenimo simbolis, o patys meistrai savo techninius gabumus ir fantaziją įvardija tik kaip laisvalaikį ar hobį. Pasak menotyrininkės B. Pankūnaitės, "meistravimas praktinėje plotmėje, pasak Claude‘o Levi-Strauso, turi daug analogijų su mitiniu mąstymu spekuliatyvinėje plotmėje. Žaidimas nuo apeigos, regis, skiriasi tik tuo, kad jame neįsigali veikiančių pusių pusiausvyra, jis išcentruotas." A. Raila, vėlgi pasitelkęs socialinę grupę, sumaniai bando jungti popkultūros dalį su galerijos erdve – privačios, kasdienės erdvės išviešinamos meniniame kontekste, leidžiant atsiskleisti kitoje, nebuitinėje šviesoje.