Slėpininga tapyba

Sigitas Staniūnas. "Reminiscencija". 2004 m.

Sigitas Staniūnas – menininkas piligrimas. Taip jį galima vadinti ne tik dėl jo kūrybinių kelionių po pasaulį (kūrybinės stipendijos Indonezijoje, Brazilijoje, paroda Niujorke, kitur), bet ir dėl veiklos įvairiose meno srityse – nuo instaliacijų, performansų (daugiausiai kūrė būdamas performansų grupės S.E.L. nariu), teatro scenografijos iki emociškai "įkrautų" tapybos drobių, kuriose vaizduotės ir prasmių piligrimystė taip pat akivaizdi.

"Vartų" galerijoje Sigitas Staniūnas eksponuoja per ketverius metus sukurtus darbus. Juose ryškus susiformavęs autoriaus požiūris, stilistika – skirtingais etapais tapyti įvairių temų ir motyvų paveikslai vis dėlto susijungia į vientisą pasaulėvaizdį – pritvinkusį karšto oro, tuštumos, paslapties ir pavojų. Staniūno darbai tarpsta figūrinės tapybos tradicijoje, kurioje susipina europietiškas romantizmas ir magiškasis Lotynų Amerikos realizmas, persunktas jusliškumu. Menininko tapytose drobėse, rodos, skleidžiasi flamenko: intensyvių spalvų ir prasmių "užtaisuose" liūdesys sumišęs su aistra. Galima mėginti įsprausti menininko kūrybą tarp Šarūno Saukos ir Dovilės Norkutės darbų, tačiau ir nuo vienos, ir nuo kitos kūrybos menininkas nutolęs per neapčiuopiamus atstumus: viena – egzistenciškai per sunki, ironiškai kalbanti apie žmogaus būtį per mitą ir krikščionišką moralę, kita – pernelyg egzistenciškai lengva. Staniūno tapyba alsuoja kažkokia kunderiška nepakeliama būties lengvybe, ir menininko darbuose gimstančios prasmės pirmiausia suvokiamos ne protu, o tuo šeštuoju pojūčiu, jos prabyla apeliuodamos į neracionalizuotą jausmų būtį.

Staniūno drobės trikdo. Galbūt dėl to, kad jose susijungia europietiškas mąstymo būdas ir pietietiškas juslingumas. Neišvengiamai į akis krinta tapytojo darbuose pasikartojantys motyvai, iš kurių, rodos, galima sukurti nuolat besitęsiantį pasakojimą. Vyriškai moterišką pasakojimą, prisodrintą saldžiai karstelėjusiu vienatvės skoniu. Vienas su kitu jie pasąmoningai konkuruoja, bet tapybos plotuose galiausiai viskas baigiasi aistros, geismo ir vienatvės lydiniu.

Staniūno tapyba trikdo ir neįprastai intensyvių spalvų plotais, kontrastuojančiais tarpusavyje. Gamtoje ryškiausiai nusidažo pačios pavojingiausios ir nuodingiausios gyvatės, rupūžės, vabalai ir t.t., perspėdami apie savo neliečiamybę. Staniūno drobėse sodrios spalvos persmelkia gamtos peizažus, vienišas figūras ar jų rekvizitus.

Tapytojo pasakojimuose žmogaus figūra yra "išvilkta", nesanti, netenkanti, išsiurbta dvasia, paliekanti šarvus, apsiaustus, sukneles, plunksnas, skydus, nusagstytus rubinais, ar kaklo vėrinius su mėnulio akmenimis, prapuolančius raudonijančio peizažo perspektyvoje. Prabangi nesatis ir stygius. Romantika ir magija. Auksas ir aistringa bei pavojinga raudona. Barokišką vienatvę ir užsisklendimą sustiprina auksu tviskančios kaukės, slepiančios damų ir riterių veidus, kabareto plunksnos ir dažnas napoleono kepurės ar beždžionės motyvas, gėlių burbulais pakeistos moterų ir vyrų galvos. Nerealioje sapno būsenos paveikslų erdvėje susiduria galios valdžia ir grožis (karališkos valdžios atributika, brangakmeniai, metamorfozės į florą ir fauną) ir juos nuginkluojanti vienatvė bei tuštuma (nuogi kūnai arba jų nesatis, nuspėjamas buvimas). Matyt, ne veltui į menininko pasakojimą įsipina citrinmedis kaip meilės medis vietoj granato ar raudonų rojaus obuolių.

Atrodytų, kad prašmatniai tapybai prabangiuose rėmuose sunkoka būti ironiškai. Bet autorius neslepia, kad koketuoja su rimtu žiūrovo žvilgsniu. Kaip, pavyzdžiui, žiūrovui reikėtų suvokti auksiniuose tapybos plotuose gulintį nuvargusį (miegantį, nušautą?) zuikį? Kaip Renesanso laikų medžioklės sceną? – to padaryti nepavyksta, nes šioje tapyboje kažkas ne taip. Zuikio kojos ištįsta į žmogaus kojų šešėlį. Viskas atrodo gan dramatiškai? Reiktų paklausti vyrų, kiek dramos ir kiek komizmo yra mylint tris merginas iš karto ir nežinant, ką daryti ("siužetas" – autoriaus, nutapiusio savo draugo portretą). Pasirodo, rimtoje tapyboje galimos ir tokios istorijos. Bet ir pastaroji – ar tik ne apie sutrikimą ir sielos nerimą, nors ir ironiškai?