Krystianas Lupa: kelionė į nepasiekiama

Krystian Lupa

Pagaliau Krystiano Lupos teatras atvyksta į Vilnių. Išties keista, kad vienas garsiausių šiuolaikinių Europos režisierių iki šiol nebuvo apsilankęs kaimyninėje Lietuvoje, kai tuo tarpu tokią pat reputaciją turintis Eimuntas Nekrošius Lenkijoje viešėjo ne kartą. Mūsų publikos pažintį su K. Lupos kūryba pradės Vilniuje rengiamų Lenkijos kultūros dienų programoje pristatomas režisierių išgarsinęs spektaklis "Kalkverkas", sukurtas 1992 m. Krokuvos Senajame teatre. Spektaklis bus rodomas balandžio 27, 28 d. Nacionaliniame dramos teatre. Balandžio 28 d. 10 val. "Meno forte" įvyks susitikimas su Krystianu Lupa, spektaklio aktoriais ir Krokuvos nacionalinio Senojo teatro vadovais. K. Lupa taip pat ves dviejų dienų seminarą jauniems lietuvių aktoriams ir režisieriams.

Pirmoji lietuvių publikos pažintis su K. Lupos teatru neatsitiktinai prasideda nuo "Kalkverko" – tai kertinis režisieriaus spektaklis, tapęs savotišku jo teatro manifestu. Iki "Kalkverko" K. Lupa jau buvo pastatęs 22 spektaklius, daugiausia pagal lenkų autorių Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus, Witoldo Gombrowicziaus, Stanisławo Wyspiańskio, Sławomiro Mrożeko kūrinius. Pirmą kartą susidūręs su Lenkijoje tada dar mažai žinomo Thomaso Bernhardo literatūra, K. Lupa sukūrė sukrečiančią kūrybos paslapties studiją. Šiame spektaklyje K. Lupos inscenizacijos ir režisūrinės meistrystės bei nepakartojamo aktorių Andrzejaus Hudziako ir Małgorzatos Hajewskos-Krzysztofik dueto dėka pasiekiamos pačios tamsiausios žmogaus sielos kertelės ir priartėjama prie trapios genialumo ir beprotystės ribos. Pripažintas viena iš šiuolaikinio lenkų teatro viršukalnių, "Kalkverkas" pelnė prestižiškiausius Lenkijos teatrinius apdovanojimus. Spektaklio ilgaamžiškumą paaiškina tai, jog ir aktoriams, ir žiūrovams šis spektaklis kaskart tampa jaudinančiu nuotykiu.

Po "Kalkverko" K. Lupa ne kartą grįžo prie T. Bernhardo kūrybos, padariusios didžiulę įtaką jo teatrui ir meniniam mąstymui. Niekas kitas nesugebėjo taip suvokti ir išreikšti Bernhardo kūrybos gelmių, o kartu atverti jos šiuolaikiškumą. Bernhradas tapo režisieriui "kažkuo nepaprastai svarbiu, svarbesniu už vadinamąjį dvasios mokytoją, vedantį į minčių šalį. Jis man yra... kažkokio naujo meninio reflekso atradėjas." Šis "naujas meninis refleksas" padeda K. Lupai kurti unikalią sceninę realybę, grindžiamą aktorine vaidyba ir naujais psichologinio teatro atradimais. Nors K. Lupa dažniausiai pats verčia ir adaptuoja tekstus, taip pat kuria scenografiją, kartais net pats dalyvauja savo spektakliuose kaip pasakotojas, jis nepervertina režisūrinės laisvės: "Man neįdomus teatras kaip režisieriaus vaizduotės išraiška". Čia slypi K. Lupos teatro paradoksas: jis yra giliai subjektyvus ir kartu atviras, besikeičiantis, priklausomas nuo aktoriaus ir supančios aplinkos, nuo bendrų kūrybinių pastangų ieškant tiesos.

Nors K. Lupa laikomas vienu iš ryškiausių šiuolaikinio teatro intelektualų, jis nekuria išprotauto teatro ir nepateikia vienareikšmių atsakymų. Priešingai – jis aistringai stengiasi išreikšti tai, "kas dar nėra pasakyta" ir sunkiai išreiškiama. Jo teatras – tarsi savotiškas alcheminis instrumentas, siekiant įspėti nepažinias žmogaus būties paslaptis, "peržengti nesupratimą". Ši K. Lupos aistra labai primena "Kalkverko" herojaus Konrado bandymą sukurti "Studiją apie klausą", kurios jis taip ir nesukuria. Tačiau kaip Konrado žodžių sraute atsiranda netikėti blyksniai, taip ir K. Lupos teatre išnyra sukrečiančios tiesos akimirkos, atskleidžiančios žmogų jo egzistencinėje perspektyvoje. Jas režisierius vadina "intelektualiniu grobiu", tai iš esmės apibūdina jo teatre patiriamo kūrybinio proceso džiaugsmą. Todėl Lupa ypač vertina kūrybinį procesą, paversdamas jį spektaklio sudedamąja dalimi ir stengdamasis kiekvieną kartą įkvėpti jį iš naujo. Jo spektakliai, nors ir prilyginami epinėms drobėms, iš esmės yra trapūs ir pažeidžiami, priklausomi nuo to, ar kūrėjai sugeba pasidalyti su žiūrovais savo "intelektualiniu grobiu".

K. Lupa įkūnija retą šiais laikais teatro mąstytojo tipą, nesivaikantį teatrinių madų ir nesistengiantį įtikti publikai. Jo teatras garsėja neįprastai ilgais spektakliais, kartais trunkančiais net šešias valandas. Režisierius neskuba paveikti žiūrovą ar kaip nors jį nustebinti. Jo teatre nenaudojami triukai, tačiau nėra ir tikrovės imitacijos. Tai iš pažiūros asketiškas teatras, į kurį reikia įsižiūrėti ir įsiklausyti. Jis reikalauja pastangų ir noro gilintis į gyvenimo tėkmę. Į tokį teatrą sunku įsijausti, bet įsijautęs atrandi lėtoje spektaklio tėkmėje išnyrančius grynuolius. K. Lupos teatro jėga užklumpa žiūrovą netikėtai ir sukrečia kaip nesuvaidinta tikrovė. "Žmonės nori gyvenime matyti teatrą, o ne patį gyvenimą", – sako T. Bernhardo romano "Ištrynimas" herojus. Po šiais žodžiais gali pasirašyti ir pats K. Lupa, nuosekliai siekiantis, kad žmonės teatre "matytų patį gyvenimą".

K. Lupa yra ir žinomas pedagogas, jis net vadinamas jaunojo lenkų teatro krikštatėviu. Jo mokiniai Grzegorzas Jarzyna (Naujosios dramos akcijos festivaliuose Vilniuje pristatyti jo spektakliai "Širdžių magnetizmas" ir "Kunigaikštis Myškinas") ir Krzysztofas Warlikowskis yra pripažinti ne tik lenkų, bet ir Europos jaunojo teatro lyderiai. Prieš metus G. Jarzynos pakviestas į jo vadovaujamą Varšuvos "Rozmaitości" teatrą pastatyti "ką tik nori", K. Lupa pirmą kartą pasirinko šiuolaikinę dramaturgiją ir sukūrė spektaklį "Klaros santykiai" – epinį pasakojimą apie jauno žmogaus "puolimą į nebūtį" pagal jaunos vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę. Šiuo metu Krokuvos Senajame teatre režisierius repetuoja spektaklį pagal Friedriecho Nietzsche’s "Štai taip Zaratustra kalbėjo" – jo premjera įvyks vasarą Atėnų festivalyje – ir kuruoja originalų naujos dramaturgijos projektą.

Krystian Lupa. "Kalkverko" erdvės projektas 1995 m. pastatymui

Artėjant pažinčiai su Krystiano Lupos teatru Vilniuje, siūlome ištrauką iš Beatos Matkowskos-Swięs knygos "Kelionė į nepasiekiama", išleistos 2003 m. Krokuvos leidykloje "Wydawnictwo Literackie".

Audronis Liuga

Apie sapnus, filosofus ir vargšes mintis

Bejėgiškumas sumanyto Kūrinio akivaizdoje. Ši problema dažnai atsispindi tavo dienoraščiuose, kai rašai apie vargšes mintis, kurios vos tik užrašytos ar pasakytos liaujasi buvusios teisingos. Jos nebėra tai, kas buvo iš pat pradžių. Nesugebėjimo jas paversti žodžiais problema lydi ir tavo spektaklius. Konradas "Kalkverke", Francas Jozefas "Ištrynime" nuolat rengiasi rašyti Kūrinį. Tačiau jis niekada netaps moksliniu traktatu ar romanu, nes Konrado ar Franco Jozefo būtis (nors greičiausiai jie to nesuvokia) yra rašyti tai, kas neparašyta. O Bernhardas? Ar jam pavyko paversti mintis žodžiais? Ar tai apskritai įmanoma?

Bernhradas nuolat kartoja, kad jam tai nesiseka. Maža to – jis kaltina visus, kuriems, kaip jis mano, tai pavyksta. Sakyčiau, jis užsispyręs tvirtina, kad tai niekam negali pasisekti įgyvendinti iki galo. Šį autoriaus įsitikinimą savaip patvirtina jo personažai, Konradas ir Francas Jozefas, be abejo, pakeisti, perdaryti, tačiau atspindintys kūrybinę Bernhardo būseną. Prieš "Ištrynimą" ("Auslöschung") parašytas "Kalkverkas" Bernhardui buvo ypač asmeniška knyga. Jis iš tikrųjų susitapatino su Konradu. Todėl kyla klausimas: Konradas taip troško, bet vis dėlto nesugebėjo parašyti nė vieno "Studijos apie klausą" žodžio, tad kodėl Bernhardo kūrybinis palikimas toks didelis? Panašiai atsitinka ir Francui Jozefui. Jį yra užvaldęs laukinis noras parašyti Tekstą, o ne kokį nors idiotišką romaną, kurio rašymas jam būtų savotiškas prostitucijos aktas. Tekstas – tai kažkas beveik šventa. Francas Jozefas pavadina savo svajonę pačiu kukliausiu žodžiu, tačiau iš jo tikisi daugiausia. Kaip ir Konradui, šis troškimas jam kažkoks… amžinas sukimasis ratu aplink patį rašymą. Franco Jozefo gyvenimas tampa pasirengimu šiam aktui. Jis tiesiog vampyriškai pasiverčia laukiančia materija, iš kurios išnirs tas rašymo aktas. Tekstas, kuris kartu bus ir kūryba, ir sunaikinimas. Pripažįstu, kad tai labai neįprastas vaizduotės aktas. Deja, nėra jokių Bernhardo pasisakymų apie "Ištrynimą", taigi nežinome, ar Francas Jozefas jam toks pat artimas kaip Konradas.

Bernhardas atkakliai suko ratu aplink neatpažintą formą, bandydamas ją atpažinti šimtais žodžių. Tavo bernhardiškieji spektakliai gimsta šalia jo prozos. Taigi tu tarsi du kartus įrėmini formos paieškas.

Tiesą pasakius, pavadinčiau tai palimpsestu arba antruoju aukštu. Bernhardas taip stipriai mane paveikia, sukelia manyje tokius stiprius autonomiškus procesus, kad ir mano ištikimybės jam išraiška tampa visai ne tokia, kokią įsivaizdavau iš anksto. Manyje esantis Bernhardas yra stipresnis už likusį knygose. Todėl nesugebu būti ištikimas Bernhardo tekstams. Greičiau esu ištikimas jau manyje susiformavusiam mitui. Abu tie spektakliai – ir "Kalkverkas", ir "Ištrynimas" – iš tikrųjų tarsi kuria Bernhardą iš naujo.

Kodėl taip daug sukūręs Bernhardas susitapatina su nieko neparašiusiu Konradu?

Galima spėti, kad Bernhardas giliai viduje buvo įsitikinęs, jog neparašė to, ką turėjo parašyti. To, kas yra svarbiausia, kas laukė tik jo, kas yra jo indėlis į pasaulio atradimą, jo dalyvavimas paslaptyje, jo asmeninė "Studija apie klausą" – kūrinys apie įsiklausymą į tikrovę, į pasaulį. Šio pranašiško akto… kaip jis pats sakė, liko atlikta tik niekinga dalis. Apgailėtinai maža dalis. Vietoj jo – pliurpimas apie viską. Konradas yra to niekingumo simbolis. Nė vieno parašyto "Studijos apie klausą" žodžio ir milijonai ištartų nereikšmingų žodžių, kuriuos skandina paviršutiniško kalbėjimo manija, priešingybių kupini apsėstojo svaičiojimai. Kartais šiame patologiškame žodžių sraute, tame menkaverčiame plepume atsiranda netikėtų blyksnių. Tačiau ir jie, nepasiekę ko nors tikrai svarbaus, išnyksta. Suryja vienas kitą. Ištirpsta beprasmiškame kalbėjime. Bernhardas nekentė… kaip čia pasakius… bet kokio pasirinkimo, atrankos, cenzūros, literatūrinės esencijos, viso to, kas svarbu kiekvienam save gerbiančiam literatui… Tiesa, jis išbraukydavo savo rankraščius, tačiau aš manau, kad jam labiau rūpėjo ritmas, balso skambėjimas… Dar labiau užaštrindavo prieštarybes, dar pagilindavo putojančių minčių anarchiją, viską, kas yra nenuspėjama, neliteratūriška, kas kirba galvoje… Jis išdrįso kurti savo literatūrą iš menkų ir kartu didingų dalykų… Režisuodamas "Kalkverką", pavadinau tai "tylinčio pranašo būsena". Pranašas dar nėra subrendęs suteikti nuojautoms ir intuicijai formą ir turinį, tad kaip įkyriai aplink šviesos šaltinį sparnais plakanti peteliškė ieškos tos formos: sukdamas ratu, atlikdamas savotišką budėjimo ritualą… panašiai kaip Wittgensteinas, išoriškai apibūdindamas tai, kas neišreiškiama. Tai, kas nenusakoma žodžiais, jis apsupdavo tuo, kas nusakoma, kaip kad kinų tapytojas, piešiantis ąsotį jo visai nenupiešdamas. Jis piešia tik ąsotį supantį foną. Apgaubia jį, išryškina formą prie jos neprisiliesdamas.

Iš lenkų k. vertė Živilė Pipinytė

B.D.